Pasaulio ekonomika.

 Kas toliau? Arba krizė kitu kampu.

 

Paskutiniu metu labai daug kalbama apie pasaulį ištikusią krizę. Dažniausiai šią krizę vadiname „finansine krize“, kartais „ekonomine“. Kas gi stringa pasaulinėje ekonomikoje? Taip, stringa atsiskaitymai, finansiniai srautai, taigi lyg ir logiška šią krizę vadinti finansine. Pažvelgus globaliai, ir diskutuojant su įvairių šalių aukšto lygio ekonomistais, susidaro įspūdis, kad gamybiniai šios dienos pajėgumai pasaulyje gali patenkinti visos žmonijos poreikius. Esminis klausimas prekių pristatymas bei atsiskaitymas už jas. Globalinis finansinis tinklas buvo sukurtas (dėl kokybės susilaikysiu nuo komentarų), bet logistika arba pristatymas gerokai atsiliko, tiek savo infrastruktūra tiek idėjomis. Taigi stringa ne tik finansai. Ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad krizė ekonomiką ištinka dėl perprodukcijos. Ko gero su tuo reikia sutikti, nes pinigai arba finansai tėra tik mainų priemonė bei ekvivalentas. Taigi stringa ne tik finansai, bet ir logistika, o kartu jie sudaro materialinių gėrybių perskirstymo sistemą. Peršasi natūrali prielaida, kad ši krizė tik paviršutiniškai gali būti vadinama finansine, o iš esmės yra žymiai gilesnė ir aktualesnė visuomeninių procesų krizė. Bet jei taip, tai papildomos injekcijos į egzistuojančią globalinę finansinę sistemą bei visi iki šiol skambantys antikriziniai planai, yra tik kosmetinės, trumpalaikės ir nesprendžiančios ateities vienadienės priemonės. Ir iš tikrųjų, kas toliau?

Stringant finansiniams srautams, arba paprasčiau piniginiams tarpusavio atsiskaitymams, atrodo paprasčiausia išeitis būtų atsisakyti pinigų, kaip mainų tarpininko, ir pereiti prie natūrinių mainų (barterio). Bet čia susiduriame su apsikeitimo problema nes prekes reikia pristatyti vartotojui, o iš jo paimti atsiskaitymo ekvivalentą kitomis prekėmis ir jas vėl transportuoti. Tai jau logistikos problema, kurios šiuo metu egzistuojanti pasaulinė transportavimo sistema išspręsti nepajėgi. Tokiu atveju logiška būtų stengtis nukreipti visas pastangas į globalaus logistikos tinklo vystymą bei tobulinimą, negailint tam jokių resursų: nei žmogiškųjų, nei materialinių, nei intelektualinių, nei laikinių. Atrodo ateina rojus ir suklestėjimas tokioms firmoms kaip „UPS“ bei kompiuterinei prekybai, nes informaciniai globalūs tinklai pakankamai neblogai išvystyti. Tai pareikalautų nemažai pastangų bei neaišku kiek laiko. Be to, tai iškeltų dar visą eilę papildomų spręstinų problemų. Tokių kaip mainomų prekių kokybės įvertinimo, tarpinio perpaskirstymo ir sandėliavimo, bet svarbiausia problema iškyla dėl šalių abipusio susitarimo pasiekimo. Ir vėl, kas toliau?

Taigi siekis vystyti logistikos sistemą išryškina dabartinės krizės kitą problemos pusę, tai prekių ir paslaugų įvertinimo klausimas, neišsprendus kurio neįmanomas abipusis šalių susitarimas mainams. Iki šiol, jau keletą tūkstantmečių egzistavusi ir tobulėjusi vertinimo sistema, naudojant kaip ekvivalentą – pinigus, pasirodo nebepajėgi užtikrinti šios funkcijos. Kaip dažnai gyvenime būna, apsukę ratą grįžtame prie tos pačios problemos, t.y. finansinės sistemos krizės, tik jau iš kitos pusės per žmogiškųjų santykių bei vertybių prizmę nustatant materialinių gėrybių vertę. Logistika, tai paslauga, kuri taip pat turėtų būti įvertinta prekiniu ekvivalentu. Prieiname prie santykių tarp žmonių idealų, svajonių bei siekių formuojančių jų poreikius ir pasiūlą formuojančių relių gamybinių-technologinių pajėgumų. Visas šis kompleksas, kurio studijoms bei aprašymams paaukota šimtai knygų, kuris vadinamas politikos ir ekonomikos sąryšių sistema apsprendžiama egzistuojančios valdymo formos bei ideologijos, pasirodo turi rišančią juos finansinę sistemą. Glaudus visų šių komponentų tarpusavio ryšys, ypač paskutiniu metu išvysčius ir ištobulinus bei suabsoliutinus globalinę finansų sistemą, sąlygoja bet kokių trikdžių atsiliepimą visam kompleksui. Taigi krizė žymiai platesnė ir gilesnė. Kyla klausimas, o kas gi yra priežastis, o kas – pasekmė? Kas toliau?

Vartotojiškos visuomenės pažiūros suabsoliutinant pinigo, kuris iš esmės yra tik mainų ekvivalento rolę atliekantis tarpininkas, vaidmenį bendravisuomeninių procesų eigoje, sukūrė sąlygas nelygiaverčių mainų suklestėjimui. Tačiau tai veda prie vertybinio disbalanso, kuris apsprendžia sąryšį tarp politikos ir ekonomikos, tarp egzistuojančios valdymo formos ir ideologijos. Paskutiniu laikotarpiu mes galime išskirti du pagrindinius globalizacijos akcentus, tai informacinių tinklų vystymasis ir finansinės sistemos plėtimasis. Pirmasis, informacinių tinklų vystymasis, leido laisvai keistis informacija su bet kuriuo pasaulio kampeliu, tuo pačiu naikindamas kalbos barjerus ir sukurdamas nevaržomo bendravimo galimybes skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms. Antrasis, finansinės sistemos plėtimasis, leido vykdyti atsiskaitymus operatyviai laiko prasme nepaisant geografinės padėties ir neprisirišant prie kokio nors vieno piniginio vieneto. Vykstant šiems procesams akis į akį susidūrė skirtingų ideologijų, skirtingų vertybių sistemų žmonės gyvenantys skirtingose valdymo formos aplinkose, tačiau juos visus jungė viena žmogiška yda – noras turėti kuo daugia, noras valdyti. Paprasčiausias kelias to pasiekti – valdyti pinigus, finansinius išteklius. Tai suabsoliutino globalinę finansų sistemą, bet nesuvienodino žmogiškųjų vertybių sistemos. Ir štai krizė. Kas toliau?

 Taigi dėl vertybių disbalanso atsiradę plyšiai tarp egzistuojančių ideologijų ir pasaulyje sutinkamų valdymų formų įvairovės suplėšė politikos ir ekonomikos rišančiąją grandį – finansinę sistemą, dėl ko mes ir atsidūrėme šiandieninės krizės akivaizdoje. Kadangi tai skaudžiausiai išryškėjęs krizės požymis, tai per daug nesigilinant ji ir buvo pavadinta „finansine krize“, nors iš esmės yra tik pasekmė. Todėl jokios finansinės injekcijos ar iš inercijos reikalaujami kreditiniai ištekliai nepadės įveikti krizės, o tik pratęs ekonomikos agonijas šioje krizinėje situacijoje. Na o šios krizės priežastis, logiškai tęsiant pradėtą mintį ši prielaida atrodo visiškai natūrali, yra visuomeninių vertybių disbalansas materialinių gėrybių perskirstymo sistemoje. Peržiūrint netolimos praeities įvykius, nepasiteisino nei socializmas (sistemos griuvimas), nei kapitalizmas (dabartinė pasaulinė krizė). Kokia išeitis? Kas toliau?

Vertybė. Vertybių sistema. Vertybė – tik tada kai kažko verta, reiškia turi savo vertę. Kokia ta vertė dažniausiai sprendžiama pagal tai kiek kainuoja. Kiek kainuoja ko? Atrodo tokia šiandieninė globalios vartotojiškos visuomenės dilema krizės akivaizdoje. Keliant klausimą visgi pradžioje yra idėja. Taigi, reikalinga krizės priežasties šalinimo idėja. Reikalinga ideologija, prie jos priderinta valdymo forma su atitinkamais demokratijos laisvės laipsniais. Tada jau kaip pasekmė atsiras naujas vertybių arba verčių mato ekvivalentas galintis atlikti mainų tarpininko vaidmenį. Ir tada vėl atsigaus ekonomika po adaptacinio persiskirstymo. Išvengti perturbacijų bei krizės stresų ko gero nepavyks nei vienai pasaulio valstybei. Tačiau mažiausiai sukrėtimų patirs tie kas sugebės mobilizuoti savo resursus priežasties šalinimo problemoms spręsti. Aišku, kad jie ir bus atsigaunančios ekonomikos pasauliniai lyderiai. Kodėl nepabandžius Lietuvoje pabudinti iki šiol snaudžiančius STI (strateginių tyrimų institutas) bei STA (strateginių tyrimų akademija). Gal jų mobilizuotas intelektualinis potencialas sugebėtų bent jau apibrėžti perspektyvines gaires ir sužadinti viltį tapti ekonomikos pakilimo lyderiais, pateikiant tas gaires svarstyti pasaulio visuomenei. Teoriškai viskas atrodo taip, o praktiškai? Ar atsiras bent norinčių diskutuoti šia tema?

Bet kurios šalies visuomenės individų vertybinių pažiūrų sistema yra paremta ilgalaikėmis tradicijomis, todėl jos laikinis kitimas yra labai inertiškas procesas. Tuo tarpu nauja politinė idėja iškelta tokioje inertiškoje visuomeninėje aplinkoje savo raidos kelyje susidūrusi su šiuo inertiškumu gali keistis palyginti staigiais šuoliais bandydama adaptuotis ir prisitaikyti. Į tai būtina atsižvelgti prognozuojant naujos politinės idėjos raidą laike į perspektyvą. Taip pat negalime neatsižvelgti ir į globalizacijos procesų įtaką, todėl negalime kalbėti vien tik apie šios idėjos vertinimą atskiros šalies vidaus visuomenės narių tarpe. Tokią politinę idėją vertins ir kitos šalys, tiek artimiausios kaimynės, tiek ir kitos įtakingos ar siekiančios įtakos šalys. Ir tuo atveju jei kitų šalių visuomenės įtakingiems veikėjams pasirodys, jog ši nauja politinė idėja netenkina jų visuomenės raidos vizijų jie gali imtis veiksmų kurie kels grėsmę nacionaliniam saugumui šalies, kurioje buvo iškelta ši nauja politinė idėja.

Laisvas pasaulinio kapitalo judėjimas nepripažįstantis jokių sienų, laisvas informacinių srautų judėjimas nebestabdomas net kalbų barjerų verčia pamąstyti apie išorinių bei vidinių grėsmių prioritetus kalbant apie socialinius bei ekonominius veiksnius. Tačiau ne prioritetų klausimas yra pagrindinis. Ko gero svarbiausia tinkamai įvertinti abi grėsmes bei galimą jų poveikį, o tada jau bus galima spręsti ir apie jų prioritetus. Tokiam vertinimui atlikti reikia pasirinkti tinkamą metodiką su galimybe prognozuoti.

Tarp jų reikėtų nagrinėti vieną iš naujai siūlomų metodikų, leidžiančią įvertinti šalies vidaus politologinę visuomeninę sanklodą, o taip pat ir jos artimiausių kaimynių bei kitų šalių galinčių daryti įtaką naujos politinės idėjos raidai bei galutiniams rezultatams. Taip pat leidžiančią panagrinėti ir prognozuoti šalies politikos bei ekonomikos veikėjų požiūrio įtaką naujos politinės idėjos viešinimui, visuomeninės nuomonės formavimui bei palaikymui ar atmetimui.