Dar apie žinių specifiką.

       Kalbant apie žinių – kaip ekonomikos resurso specifiką, dar reikia atkreipti dėmesį, kad dalijimosi žiniomis procesas efektyvus tik esant abipusiam geranoriškumui. Per prievartą kito žmogaus prifarširuoti žiniomis yra neįmanoma. O pateikiant žinias be geranoriškumo, dažniausiai jos būna fragmentuotos ir tampa tik dalinėmis žiniomis kurių praktinis aspektas kompilkuojamas. Kaip jau rašiau anksčiau:

        Lengva pasakyt, tačiau praktiškai gan sunku pasiekti. Kaip ten bebūtų, bet jei žinių dalijimosi procese bent viena iš šalių nėra geranoriškai nusiteikusi, tai arba žinių įsisavinimas, arba atgalinis ryšys stringa, o tai kenkia bendram proceso efektyvumui. Dažniausiai pasitaiko sutrikimų įsisavinant žinias. Tai ir nesugebėjimas surišti naujų žinių su jau turimomis (tada sakoma: „nieko nesupratau“), ir nenoras priimti arba naujų žinių nuvertinimas (ai, kalba čia nesąmones), ir atsiribojimas (man to neprireiks), ir t.t.
       Kaip tik šio abipusio geranoriškumo niuanso pasigedau skaitydamas naujai pasirodžiusią Algimanto Valentino Indriūno knygutę „Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus“. Nors joje labai paprastai ir suprantamai, net mūsų jaunajai kartai, išdėstyta kas tai yra politika, politinis procesas bei partinės sistemos vaidmuo joje. Visgi tai rekomenduotina literatūra šviečiant jaunimą.