Žmogiškam sutvėrimui asmeninė vertė turi du aspektus: jam daiktas vertingas tiek, kiek jis gali jį panaudoti… ir, antra, ką jis turės padaryti, kad gautų tą daiktą, tiek jis jam ir kainuos. Yra sena daina apie tai, kad „viskas kas gyvenime geriausia – nemokama“. Tai netiesa. Absoliutus melas!

Tipiškas paklydimas, [...]]]> Jo …

Žmogiškam sutvėrimui asmeninė vertė turi du aspektus: jam daiktas vertingas tiek, kiek jis gali jį panaudoti… ir, antra, ką jis turės padaryti, kad gautų tą daiktą, tiek jis jam ir kainuos. Yra sena daina apie tai, kad „viskas kas gyvenime geriausia – nemokama“. Tai netiesa. Absoliutus melas!

Tipiškas paklydimas, kuris užmigdė dvidešimtojo amžiaus demokratinius režimus; šis kilnus eksperimentas žlugo, nes žmonės tikėjo, jog gali nubalsuoti už tai, už ką jie nori… ir tai gaus be kančių, be prakaito, be ašarų.

Nėra nieko vertingo nemokamai. Net už mums gyvybę suteikiantį kvėpavimą turi būti mokama skausmu ir pastangomis pirmą kartą įkvepiant.

… kad už viską, kas geriausia gyvenime, turi būti mokama ne pinigais – ir tai tiesa… 

Geriausi dalykai pasaulyje matuojami ne pinigais, už juos mokama agonija, prakaitu ir ištikimybe…

Ir visa tai apie ką čia rašoma yra elementari tiesa, kuri atrodo pamiršta šiandieninio tempo visuomenėje, skubančioje kiek galima daugiau, pagal galimybes, suvartoti prieinamų materialinių vertybių… „Mes turime šiandien kaimynus daug arčiau, už sienos savo daugiabutyje, tačiau mes jų nepažystame ir nepabendraujame…“ Na ir žinoma gyvenimas iš mūsų už tai paima atitinkamą mokestį…su kuriuo mes atrodo lengvai susitaikome skubėdami toliau vartoti savo vienišume…

 Aišku, Markso „vertės“ apibrėžimas juokingas. Joks į molio gabalą įdėtas darbas nepavers jo obuolių pyragu… Išvada: netalentingas darbas gali sumažinti vertę, blogas virėjas pavers tešlą [...]]]> Noriu pasidalinti su jumis keletu nesenai perskaitytų minčių. Tuo labiau jog tai mintys išsakytos vos ne prieš pusę amžiaus, o jų aktualumas ypač paaštrėja šiandieninės krizės kontekste:

 Aišku, Markso „vertės“ apibrėžimas juokingas. Joks į molio gabalą įdėtas darbas nepavers jo obuolių pyragu… Išvada: netalentingas darbas gali sumažinti vertę, blogas virėjas pavers tešlą ir aromatingus obuolius nevalgoma mase; vertė – nulis. O geras virėjas – atvirkščiai: iš tų pačių pradinių medžiagų sukurs tokį produktą, kuris bus vertingesnis nei obuolių pyragas, o pastangų jam reikės tiek pat, kiek vidutinis virėjas sunaudoja ruošdamas paprastą saldumyną.

Gan sarkastišku pastebėjimu prasidedantis pavyzdys priverčia susimąstyti ir padiskutuoti, nes šiandien iš tikro darosi klausimas, kas, kiek ir ko yra vertas, kalbant apie poreikius ir vartojimą. Kai išvestiniai finansiniai instrumentai rinkoje išbalansavo verčių sistemą, mes atsidūrėme keistokoje padėtyje ir nebesusigaudydami nei vertybėse, nei vertėse, šią situaciją pavadinome krize.

 

Ar vertė yra santykinė ar absoliuti?

Be gyvų sutvėrimų vertė neturi reikšmės. Daiktas vertingas tik tam tikrai asmenybei, ši vertė priklauso nuo jos požiūrio ir šis skiriasi nuo kitų asmenybių požiūrių; rinkos vertė – fikcija, apytikslis įvairių asmeninių verčių suvedimas į vidutinį lygį, o jei tos asmeninės vertės nebūtų skirtingos, tai nebūtų įmanoma prekyba.

Taigi iš šių eilučių galima būtų padaryti išvadą, kad vidutinės rinkos vertės įvedimas eliminuoja prekybos paskatas lėtindamas ir priversdamas vis vangiau judėti arba net stabdydamas šį procesą. Ar iš tikrųjų taip yra?          (bus daugiau)

„Juk Islandijoje bankrutavo kone visi didieji bankai. O Lietuvoje bankų stabilumas buvo vienas A.Kubiliaus vyriausybės prioritetų. Bankų žlugimo, bent jau Islandijoje, nei valdžia, nei paprasti žmonės tikrai nelaiko nacionaline [...]]]> Šaunuolis Naglis Puteikis, akcentai sudėlioti labai puikiai (Islandų neprislėgė nei kronos devalvavimas, nei TVF reikalavimai). Nuostabu, kaip kartais nenuspėjamai žmones paveikia kelionės… , nauji įspūdžiai…

„Juk Islandijoje bankrutavo kone visi didieji bankai. O Lietuvoje bankų stabilumas buvo vienas A.Kubiliaus vyriausybės prioritetų. Bankų žlugimo, bent jau Islandijoje, nei valdžia, nei paprasti žmonės tikrai nelaiko nacionaline katastrofa.“

Tik vieno niekaip nesuprantu, kur čia ta „konservatoriška“ ideologija, o gal tai kaip tik patvirtina tai, kad jie jau senai nebeturi ideologijos… ir dabar blaškosi tarp pragmatizmo (keista skaityti tokią TS-LKD nario nuomonę ir daryt prielaidą, kad ji nebuvo užsakyta…) ir konservatyvizmo. Galima manyt, kad šiam veikėjui arba jau nebe pakeliui su šia partija (ir tai jo sprendimas) arba jam šie pamąstymai brangiai kainuos ateičiai…

Tikrai vertos diskusijos mintys… ir žinoma su nekantrumu laukiame tęsinio, tik ar tai privers susimąstyti mūsų publiką (rinkėjus).

(Senovės kinų išmintis)

 (M.de Montenis)