.
Argi įmanoma mylėti uolą,
Kur stūkso pajūrį šalta?
Ji laužo šelmę jūros bangą,
Audroj virš jos pakyla, ketera balta…
.
Argi gali prie jos priglausti širdį?
Ji gi kliūtis tavų audrų kely…
Tačiau ir negali sakyt, kad ji sudaužo viltį,
Ant jos gi stovi, kelią rodo, ugnelė švytury…
.
Gi protas, tai ne tuščias indas
Kurį pripildyti gali. Jug tai liepsna
Ir ne rusent ji turi, kaip [...]
Prašau… atleisk, išeik, pamiršk, paleisk…
Nors dar palauk, leisk atsisveikinant, dar prisiglaust…
Kad atminty išliktų šiltas jausmas…
Aš priglundu… jaučiuos kaip mažas vaikas…
Tik vieno trokštu… Kad sustotų laikas…
…Bet… tai iliuzija, tai sapnas… reik nubusti
Ir vėl ramybę savyje pajusti…
…………..
(Gražina)
Šios kadencijos miesto valdžia, atvirai tyčiodamasi iš Vilniaus gyventojų bendruomenės, dar Viliui Navickui būnant meru, pripažino privedusi miestą prie bankroto…
Iš tikrųjų tada pirmuoju uždaviniu tampa miesto išsaugojimas.
Aš sau užduodu klausimą: ar vilniečiams reikalinga tokia valdžia? Ar jie vėl balsuos už tai, kad būtų valdomi, kad būtų įsakinėjama, o paskui švelniai skėstelima [...]
Pamiršau, o pamiršau
Aš tavo veidą.
O taip svajoju
Šypseną jame regėt…
Kaip atvaizdas vandenyje
Papūtus vėjui…
Suraibuliavo ir nutolo,
Tik balsas dar girdėt…
Laimingas juokas
Buvo, bet o gal,
Neryštingumo virpulys
Prisiminimų slegiamas?
Ir jis nutolsta aidu…
Sielai tik liūdėt…
Svajonėms kelią!!!
Jei klaidas atleidome…
