Be galo svarbu, kad mūsų viešojoje erdvėje reikštųsi kaip galima daugiau išsilavinusių ir aukšto lygio žmonių, kurie rašytų protingai, bet paprastai ir suprantamai. Paprastas kalbėjimas apie sudėtingus dalykus kaip niekada svarbus dabar, kada dviprasmybės ir žaidimai niuansais baigiasi ne tik laimėtais arba pralaimėtais teismo procesais, bet [...]]]> Lenkiu galvą prieš šiuos Leonido Donskio žodžius:

     Be galo svarbu, kad mūsų viešojoje erdvėje reikštųsi kaip galima daugiau išsilavinusių ir aukšto lygio žmonių, kurie rašytų protingai, bet paprastai ir suprantamai. Paprastas kalbėjimas apie sudėtingus dalykus kaip niekada svarbus dabar, kada dviprasmybės ir žaidimai niuansais baigiasi ne tik laimėtais arba pralaimėtais teismo procesais, bet ir sąmoningu žmonių kvailinimu sėjant tamsą, nesaugumą ir siaubingai suprimityvintą pasaulio vaizdą.

 … pavojus yra tai, ką pavadinčiau politinio raupsuotojo prietaru. Jo esmė paprasta – save gerbiantys žmonės esą turi kaip velnias kryžiaus saugotis politikos ir politinių partijų. O ypač – tikri inteligentai. Ką gi, tada tik kyla klausimas, kam bus blogiau, jei politikoje atsiras daugiau proto, išsilavinimo, žinių, ekspertinių galių ir kultūrinio raštingumo, be kurio, beje, ir įstatymų leidyba netrunka pradėti šlubuoti?

        Perkeliant šią logiką į politiką ir viešą gyvenimą, būtų galima apibūdinti tokius žmones kaip misijos ir strateginės vizijos žmones. Jie žino, kad turi laukti savo valandos ir kad visuomenė dėl joje tvyrančių nuotaikų gali jų ilgai dar nepripažinti ir nuolat koneveikti. Bet jie dirba ne tam, kad patiktų, o tam, kad gautų galimybes ir įrankius nuveikti darbą, kuriuo tiki. Ir nuveikti jį savo šalies labui tam, kad sykiu tobulintų ir savo artimiausią aplinką bei pačius save.

Rekomenduoju paskaityti visą straipsnį (nuoroda ant teksto).

Šia tema [...]]]> Kaip pastebėjo jau žymūs pasaulyje istorikai, filosofai ar šiaip mąstytojai, žmonijos istorijoje visuomenės sanklodos keičiasi tik tada, kai esama jau visiškai išsekina didžiąją visuomenės masę, o valdantieji nebesugeba nieko jau sugalvoti, kaip motyvuoti esamos visuomeninės padėties išlaikymą. Šie progresyvūs pasikeitimai dažniausiai nepraeina be kraujo praliejimo, aukų, nesantaikos ir kivirčų …

Šia tema prirašyta daug veikalų (kad ir Markso apie revoliucines situacijas…), o patys procesai nagrinėjami istorijos vadovėliuose…

DRAKONAS ŽUVO ! ! !

ŠLOVĖ – DRAKONUI ! ! !

Kas žino kiek jau amžių pasakai, kurios ši frazė esmėje? Bet gyvenimas ir toliau teka sava vaga… Permainos kuriam laikui pagerina visuomenės būtį, tačiau juo toliau juo labiau vėl pradeda slėgti. Štai ir šiandieninėje situacijoje visi sukandę dantis vėl kenčiame, o spaudimas vis plečiasi ir didėja… Kur ta riba? Atrodo, kad net pažangiausios bei sparčiausiai besivystančios technologijos sustojo vietoje, lyg laukdamos audros – sustingo.

Žmogiškam sutvėrimui asmeninė vertė turi du aspektus: jam daiktas vertingas tiek, kiek jis gali jį panaudoti… ir, antra, ką jis turės padaryti, kad gautų tą daiktą, tiek jis jam ir kainuos. Yra sena daina apie tai, kad „viskas kas gyvenime geriausia – nemokama“. Tai netiesa. Absoliutus melas!

Tipiškas paklydimas, [...]]]> Jo …

Žmogiškam sutvėrimui asmeninė vertė turi du aspektus: jam daiktas vertingas tiek, kiek jis gali jį panaudoti… ir, antra, ką jis turės padaryti, kad gautų tą daiktą, tiek jis jam ir kainuos. Yra sena daina apie tai, kad „viskas kas gyvenime geriausia – nemokama“. Tai netiesa. Absoliutus melas!

Tipiškas paklydimas, kuris užmigdė dvidešimtojo amžiaus demokratinius režimus; šis kilnus eksperimentas žlugo, nes žmonės tikėjo, jog gali nubalsuoti už tai, už ką jie nori… ir tai gaus be kančių, be prakaito, be ašarų.

Nėra nieko vertingo nemokamai. Net už mums gyvybę suteikiantį kvėpavimą turi būti mokama skausmu ir pastangomis pirmą kartą įkvepiant.

… kad už viską, kas geriausia gyvenime, turi būti mokama ne pinigais – ir tai tiesa… 

Geriausi dalykai pasaulyje matuojami ne pinigais, už juos mokama agonija, prakaitu ir ištikimybe…

Ir visa tai apie ką čia rašoma yra elementari tiesa, kuri atrodo pamiršta šiandieninio tempo visuomenėje, skubančioje kiek galima daugiau, pagal galimybes, suvartoti prieinamų materialinių vertybių… „Mes turime šiandien kaimynus daug arčiau, už sienos savo daugiabutyje, tačiau mes jų nepažystame ir nepabendraujame…“ Na ir žinoma gyvenimas iš mūsų už tai paima atitinkamą mokestį…su kuriuo mes atrodo lengvai susitaikome skubėdami toliau vartoti savo vienišume…

 Aišku, Markso „vertės“ apibrėžimas juokingas. Joks į molio gabalą įdėtas darbas nepavers jo obuolių pyragu… Išvada: netalentingas darbas gali sumažinti vertę, blogas virėjas pavers tešlą [...]]]> Noriu pasidalinti su jumis keletu nesenai perskaitytų minčių. Tuo labiau jog tai mintys išsakytos vos ne prieš pusę amžiaus, o jų aktualumas ypač paaštrėja šiandieninės krizės kontekste:

 Aišku, Markso „vertės“ apibrėžimas juokingas. Joks į molio gabalą įdėtas darbas nepavers jo obuolių pyragu… Išvada: netalentingas darbas gali sumažinti vertę, blogas virėjas pavers tešlą ir aromatingus obuolius nevalgoma mase; vertė – nulis. O geras virėjas – atvirkščiai: iš tų pačių pradinių medžiagų sukurs tokį produktą, kuris bus vertingesnis nei obuolių pyragas, o pastangų jam reikės tiek pat, kiek vidutinis virėjas sunaudoja ruošdamas paprastą saldumyną.

Gan sarkastišku pastebėjimu prasidedantis pavyzdys priverčia susimąstyti ir padiskutuoti, nes šiandien iš tikro darosi klausimas, kas, kiek ir ko yra vertas, kalbant apie poreikius ir vartojimą. Kai išvestiniai finansiniai instrumentai rinkoje išbalansavo verčių sistemą, mes atsidūrėme keistokoje padėtyje ir nebesusigaudydami nei vertybėse, nei vertėse, šią situaciją pavadinome krize.

 

Ar vertė yra santykinė ar absoliuti?

Be gyvų sutvėrimų vertė neturi reikšmės. Daiktas vertingas tik tam tikrai asmenybei, ši vertė priklauso nuo jos požiūrio ir šis skiriasi nuo kitų asmenybių požiūrių; rinkos vertė – fikcija, apytikslis įvairių asmeninių verčių suvedimas į vidutinį lygį, o jei tos asmeninės vertės nebūtų skirtingos, tai nebūtų įmanoma prekyba.

Taigi iš šių eilučių galima būtų padaryti išvadą, kad vidutinės rinkos vertės įvedimas eliminuoja prekybos paskatas lėtindamas ir priversdamas vis vangiau judėti arba net stabdydamas šį procesą. Ar iš tikrųjų taip yra?          (bus daugiau)

Sprendžiant iš kai kurios užsienio žiniasklaidos, Lietuva jos nepažįstantiems ir tolėliau nuo jos gyvenantiems žmonėms turėtų atrodyti ganėtinai paslaptinga šalis, prikimšta slaptų CŽV kalėjimų, neaiškių ginklų ir kitokių įdomių dalykų. Ypač po „ABC News“ išplatintos informacijos, esą Lietuvoje iki 2005 metų veikė slaptas CŽV kalėjimas.

Rašo S.Jokūbaitis straipsnyje: CŽV kalėjimas: mitas ar sąmoninga provokacija? (103) (www.delfi.lt; Stasys Jokūbaitis, „Valstiečių laikraštis“ 2009 rugpjūčio mėn. 29 d. 12:08).

Tuo tarpu A.Paulauskas: Lietuvoje CŽV kalėjimo tikrai nebuvo (1) 2009-08-21

Lietuvoje CŽV kalėjimo tikrai nebuvo, nes tokio sprendimo jokia žinyba negalėjo priimti be aukščiausių valdžios institucijų žinios.

Aš tuo metu ėjau Seimo Pirmininko, vėliau laikinojo Prezidento pareigas, todėl atsakingai pareiškiu, kad Lietuvoje kalėjimo teroristams nebuvo ir negalėjo būti.

Manau, kad tokio dirbtinio skandalo sukėlimas yra dar vienas bandymas nukreipti dėmesį nuo valdžios nesugebėjimo suvaldyti valstybę.