Man patikęs eilėraštis…

Bespalvis

Sutvėrė Dievulis pasaulį tada…
Tik mosto reikėjo – ir rados staiga.

Toks pilkas, planetoj taip tuščia, nyku-
Vanduo ir kalnynai bespalviai – klaiku…

Nei gyvio dėkingo, nei augalo doro…
Akims malonumo galingas panoro.

Ir vėl sumosavo: – Lai būna Gamta.
Ji – mano tarnaitė, šiai žemei skirta.

Pridarė Dievulis teptukų, dažų,
Jai liepė darbuotis, kad būtų gražu.

Nuėjo Gamta per žemynus – plačiai,
Per vandenis driekė dažus išdidžiai…

O orui skaidriajam neliko nei kiek,
Nors meldė galingo, negavo vis tiek…

Paliko orelis be jokios spalvos –
Bespalvis, bekvapis, gaivus nuolatos.

Kur slenka, vis glaudžias ir prašo visų –
Saulėtekio saulės gelsvų spindulių,

Žydros – vandenėlio, žolynų – žalios,
Tamsiosios naktelės – juodosios spalvos…

Bet nieks nenudažė. Ir liko jisai
Nematomas akiai, bespalvis visai…

(Elena Nikonovienė, Prisilietimai, poezija, Vilnius 2014, ISBN 978-609-8031-31-7 )

Leave a Reply

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>