Nuostabi gamtos harmonija… 🙂
Šiandieninis mokslas išsivystė tiek, kad susimąstė: ogi iš kur atsiranda naujos žinios, kaip padaromi atradimai? Iki šiol niekas nežinojo, o kažkas staiga, lyg ir nei iš šio, nei iš to, ėmė ir sužinojo… Iš kur atsiranda naujos žinios? Čia mokslas jau pradeda atsigręžti į religiją ar tikėjimą?
Niekada nerado nieko tas kuris neieškojo… Taigi pirma naujų žinių atsiradimo sąlyga lyg ir turėtų būti ieškojimas arba bent jau noras rasti… Niekada nieko nerado tas kuris ieškojo be tikėjimo… Taigi antra naujų žinių atsiradimo sąlyga lyg ir turėtų būti tikėjimas. Tikėjimas, kad yra kažkas daugiau, kažkas dar nepažinto, neapčiuopto. Na ir ko gero nepasiruošęs priimti naujovių taip pat nieko naujo neras, neišras…Taigi tračia naujų žinių atsiradimo sąlyga lyg ir turėtų būti pasiruošimas priimti naujas žinias, tam padėtas ieškojimų pamatas sucementuotas nuoširdaus tikėjimo…
„Mano religija sudaro nuolankus žavėjimasis beribės galios dvasia, kuri apsireiškia trupučiu informacijos, kurią suvokiame savo menku protu.“ Sakė A. Einšteinas.
„Religija ir mokslas yra persipynę tarpusavyje ir negali būti atskirti. Tai yra du sparnai, su kuriais žmonija turi skristi. Vieno sparno nepakanka. Kiekviena religija, kuri neturi sąsajų su mokslu yra tik tradicija (prietaras)…“ sakė Abdu’l-Baha in London, p. 28-29
Sakoma, kad religijos(tikėjimo) ir mokslo šaknys tos pačios (ir meno, pridėčiau). Paaiškinsiu kodėl pritariu šiai minčiai. Religija ir mokslas nėra kokie nors savaime esantys dalykai nesusiję su žmogumi. Atvirkščiai – žmonės yra jų gyvavimo dirva. Toje dirvoje ir jų šaknys. Religija, menas, mokslas negali vienas kito atšaukti, prieštarauti vienas kitam, nes egzistuoja tame pačiame žmoguje ir negali pakeisti žmogaus prigimties, bet veikia skirtingose, žmogui reikalingose, pažinimo erdvėse… Tame pačiame informaciniame lauke…
Nuostabi gamtos harmonija… 🙂
Taip, žmogus yra dirva, kurioje auga rožės – ir rožės ir piktžolės, kurios niekada neužgožia gėlių, tikėjimo. Atrodo, kad menininkai aktyviausiai kultivuoja saviraišką (rūpinasi savo tikėjimo darželiu)bet tai, ką mes stebime negali būti apibūdinta vienu žodžiu: yra ir impresionistai ir postekspresionistai – yra širdį glostančios spalvos irsielą drąskantys juodi plėmai – nėra tokio daikto kaip Menininkas (gėrietis), yra tik mėgstamų kūrinių autoriaus parašas (vienaskaita) Iš čia plaukia kiekvieno dailininko atsakomybė už tai ką jis siūlo mums įsigyti. Kaip pasakų kryžkelėje: arba mes džiaugiamės savęs suvokimo vaisiumi, arba kolekcionuojame rėksmingus nūdienos a’la šedevrus.