Noriu pasidalinti su jumis keletu nesenai perskaitytų minčių. Tuo labiau jog tai mintys išsakytos vos ne prieš pusę amžiaus, o jų aktualumas ypač paaštrėja šiandieninės krizės kontekste:
Aišku, Markso „vertės“ apibrėžimas juokingas. Joks į molio gabalą įdėtas darbas nepavers jo obuolių pyragu… Išvada: netalentingas darbas gali sumažinti vertę, blogas virėjas pavers tešlą ir aromatingus obuolius nevalgoma mase; vertė – nulis. O geras virėjas – atvirkščiai: iš tų pačių pradinių medžiagų sukurs tokį produktą, kuris bus vertingesnis nei obuolių pyragas, o pastangų jam reikės tiek pat, kiek vidutinis virėjas sunaudoja ruošdamas paprastą saldumyną.
Gan sarkastišku pastebėjimu prasidedantis pavyzdys priverčia susimąstyti ir padiskutuoti, nes šiandien iš tikro darosi klausimas, kas, kiek ir ko yra vertas, kalbant apie poreikius ir vartojimą. Kai išvestiniai finansiniai instrumentai rinkoje išbalansavo verčių sistemą, mes atsidūrėme keistokoje padėtyje ir nebesusigaudydami nei vertybėse, nei vertėse, šią situaciją pavadinome krize.
Ar vertė yra santykinė ar absoliuti?
Be gyvų sutvėrimų vertė neturi reikšmės. Daiktas vertingas tik tam tikrai asmenybei, ši vertė priklauso nuo jos požiūrio ir šis skiriasi nuo kitų asmenybių požiūrių; rinkos vertė – fikcija, apytikslis įvairių asmeninių verčių suvedimas į vidutinį lygį, o jei tos asmeninės vertės nebūtų skirtingos, tai nebūtų įmanoma prekyba.
Taigi iš šių eilučių galima būtų padaryti išvadą, kad vidutinės rinkos vertės įvedimas eliminuoja prekybos paskatas lėtindamas ir priversdamas vis vangiau judėti arba net stabdydamas šį procesą. Ar iš tikrųjų taip yra? (bus daugiau)
