Mokytojo darbdavio paradokso paradoksas…

Prisimenant pasvarstymus apie mokytojo darbdavį ir prielaidą, kad visgi mokytojo darbdavys yra visuomenė, reikėtų nepamiršti komentaruose iškeltų minčių…

Daugumai tėvų labai norėtųsi būti šio darbdavio vaidmenyje, dauguma net ir įsivaizduoja jog taip yra, tačiau jie net nepagalvoja, kad nei vienas iš jų nemoka nei vienam mokytojui atlyginimo tiesiogiai… Jie sumoka kažkam kitam, perskirstančiam… Taigi ta, atskira visuomenės dalis, tėvai, irgi negali būti įvardinti kaip mokytojo darbdavys. Tačiau kalbant apie visuomenę, būtina turėti omenyje jos nevienalytiškumą, apie tai jau buvo svarstyta straipsnyje „Epochos dilema: Demokratijos supratimo apribojimai visuomenės bei ekonomikos valdyme.“ Ten buvo išsakyta mintis: „Argumentuojant ir motyvuojant nuomonę apie „dermokratiją“ bei „lygiavą“, galima būtų teigti, kad negalima gi dėti lygybės ženklo tarp nusmurgusio „degrado“ ir garsaus profesoriaus. Taigi bendruomenėje mes nesame lygūs, dar daugiau jei negalime tinkamai išreikšti savo pagarbos pelnytai to vertiems visuomenės atstovams už jų indėlį, tai jau visuomenės psichologinės traumos požymis.“ Todėl natūraliai ir vėl „darytina prielaida“ … jog tai „… lemia neteisingai traktuojama dabartinė visuomenės struktūra“. Žinoma, kaip to pasekmė, jau gaunama nebeadekvati perskirstymo sistema ir rezultatas – nebeaiškus mokytojo atlyginimas…

Remiantis tokia logika visuomenė taip pat negalėtų būti įvardinta kaip mokytojo darbdavys… Nes „… liko tik menama visuomenė, pagal lygiavos principą sumaišyta į bendrą masę.“ Tai kaip gi čia ???

 

Padėkos žodžiai …

… sveikinusiems ir ne tik …

 

mokslo ir žinių šventė

… su mokslo ir žinių švente sveikinu visus…

Mokytojo darbdavio paradoksas…

       Kyla pačių įvairiausių minčių užsidavus klausimą: Kas gi yra mokytojo darbdavys?
Šiuo metu populiaru svarstyti teiginį, kad mokytojo darbdavys yra jo mokinys… Tačiau, čia iš karto iškyla prieštaravimas paprastajai logikai, kaip tas kuris dar nemoka (būsimas mokinys) gali kelti tikslus bei uždavinius mokytojui? Tokią prielaidą galima kelti tik siekiant pastatyti į pirmą vietą būtinąjį abipusį ryšį tarp mokinio ir mokytojo. Bet abipusio ryšio būtinybė neiškelia mokinio į darbdavio pozicijas. Kitas niuansas, į kurį ko gero būtina atkreipti dėmesį mąstant šia tema, yra klaidingas supratimas, kad mokytojas turi išmokyti. Išmokyti – reiškia keisti kitą žmogų. Tačiau kito žmogaus pakeisti niekias iš mūsų negali. Mums duota keisti tik save. Galima paprieštarauti, o kaip gi dresiravimas su bizūnu ir lazda? Įdėmiau pastudijavę tokias situacijas nesunkiai ko gero pastebėsime, kad tokiais atvejais žmogus prisitaiko tik išoriškai, bet viduje nesikeičia. Tam kad žmogus pasikeistų reikalingas jo vidinis noras keistis arba mokytis. Taigi, joks mokytojas negalės išmokyti mokinio jei mokinys to pats nenorės. Tada jau, kai suprantame kad mokinys turi būti nusiteikęs mokytis, mokytojo misija gali būti formuluojama aiškiau ir realiau: padėti mokiniui mokytis. Parodyti gaires, atskleisti nepažintas erdves, pasidalinti turimomis žiniomis… Abipusis mokinio ir mokytojo ryšys ir abipusis supratimas. O kaip tada visgi su darbdaviu? Čia ko gero verta pamąstyti tokia linkme: bet kuriame mokymosi ar studijavimo etape žmogus vis giliau integruojasi į visuomenę, į žmonių bendruomenę, tapdamas neatskiriama, sąmoninga, integralia žmonijos organizmo ląstele… Tada galima svarstyti prielaidą, kad mokytojo darbdavys yra visuomenė…

 

SENOLIUI tėvo dienos proga …

Atžala...

Atžala

Nuo vaikystės mums mama-
Švelnumo ir užuovėjos šaltinis.
Tačiau ji glaudžias prie uolos,
Kuri TĖČIU vadinas…

Po vieną jie – silpni, bevaliai,
Tačiau kartu pakilt į dangų gali…
Mama – jaukumas ir šviesa,
O TU – jos įkvėpėjas ir dvasia…

Tai meilės ryšiai ir galia
Ir tai mus mokai pastebėti…
Gyvenimo prasmingo pamoka,
Už tai tau ačiū tariam, TĖTI…

© 🙂