Praregėjimai… Lenkiu galvą prieš šiuos Leonido Donskio žodžius:
Be galo svarbu, kad mūsų viešojoje erdvėje reikštųsi kaip galima daugiau išsilavinusių ir aukšto lygio žmonių, kurie rašytų protingai, bet paprastai ir suprantamai. Paprastas kalbėjimas apie sudėtingus dalykus kaip niekada svarbus dabar, kada dviprasmybės ir žaidimai niuansais baigiasi ne tik laimėtais arba pralaimėtais teismo procesais, bet ir sąmoningu žmonių kvailinimu sėjant tamsą, nesaugumą ir siaubingai suprimityvintą pasaulio vaizdą.
… pavojus yra tai, ką pavadinčiau politinio raupsuotojo prietaru. Jo esmė paprasta – save gerbiantys žmonės esą turi kaip velnias kryžiaus saugotis politikos ir politinių partijų. O ypač – tikri inteligentai. Ką gi, tada tik kyla klausimas, kam bus blogiau, jei politikoje atsiras daugiau proto, išsilavinimo, žinių, ekspertinių galių ir kultūrinio raštingumo, be kurio, beje, ir įstatymų leidyba netrunka pradėti šlubuoti?
Perkeliant šią logiką į politiką ir viešą gyvenimą, būtų galima apibūdinti tokius žmones kaip misijos ir strateginės vizijos žmones. Jie žino, kad turi laukti savo valandos ir kad visuomenė dėl joje tvyrančių nuotaikų gali jų ilgai dar nepripažinti ir nuolat koneveikti. Bet jie dirba ne tam, kad patiktų, o tam, kad gautų galimybes ir įrankius nuveikti darbą, kuriuo tiki. Ir nuveikti jį savo šalies labui tam, kad sykiu tobulintų ir savo artimiausią aplinką bei pačius save.
Rekomenduoju paskaityti visą straipsnį (nuoroda ant teksto).
|
|
Leave a Reply