Kaip siejasi dvasingumas ir individualumas?
Ši tema intriguoja ir kelia daugiau klausimų, nei atsakymų, apie ją parašyta nemažai knygų, nors niekur nėra konkretaus patarimo ar paaiškinimo. Kiekvienas išgyvena savęs praradimą savaip, kiekvienas atranda save – savitais keliais. Aš nepretenduoju duoti atsakymą ar nukreipti jus link savęs. Pasidalinsiu savo mintimis, gal tai kam nors suteiks nors šiokio tokio aiškumo…
Kiekvienas iš mūsų prisimename tą išskirtinį jausmą, kuris sako, kad esame savimi. Tas jausmas ateina kai elgiamės taip, kaip norime elgtis, esame ten, kur norime būti. Tai momentas, kuris sujungia mūsų vidinius troškimus ir išorinį pasaulį. Ir tam, kad tokių momentų būtų daugiau, reikia vidinių troškimų ir atitinkamos jų realizacijos. Atrodo paprastas ir logiškas receptas. Bet kodėl apskritai jaučiamės taip atitolę nuo savęs?
Didžiausiu autentiškumo pavyzdžiu man yra vaikai. Stebėdami vaikus galime matyti ir mokintis iš jų. Kiekvieną savo norą jie iškarto bando realizuoti. Jie nežino jokių taisyklių ir ima iš gyvenimo viską. Jie svajoja ir tiki pasakomis. Jie tvirtai žino kuo bus, kai užaugs ir net žino, kaip jie tai padarys. Moksliškai pasakius – jie yra labiau autentiški savo emocijomis, mintimis ir elgesiu.
Toks vaikas pradeda savo gyvenimą būdamas labiau autentišku. Bet tuo pačiu jis atrodo naivus ir nerimtas. Nes pasaulis kitoks. Ir visi pradeda jį mokyti koks yra pasaulis. Kas jame realu ir kaip reikia elgtis. Kai vaiko svajonė yra būti drugelių gaudytoju ar kosmonautu – bet koks ,,normalus‘‘ tėvas ,,pataisys‘‘ savo vaiko svajonę. Paaiškins, kad pasauliui dabar kosmonautai nereikalingi, ir geriau jam būti daktaru, kaip ir jo tėvas. Vaikas, gavęs pirmą pamoką kartu supranta, kad ne visos svajonės yra „teisingos“. Vėliau jau mokykloje jis supranta, kad pasaulyje yra tiesiog tam tikros taisyklės, kurių rėmuose reikia mokėti elgtis. Jis mokosi taip elgtis tam, kad įtiktų tėvams, mokytojams, dėstytojams. Jis daro namų darbus, gauna pažymius ir ruošiasi egzaminui. Jis gerai išlaiko egzaminą ir gauna diplomą. Jis turi kelialapį į suaugusiųjų pasaulį. Bet kur jis nori su juo patekti – nežino. Ir taip su silpnu savo noru ir žinojimu jis keliauja karjeros laiptais.
Jis skaito knygas, žiūri televizorių, važinėja geru automobiliu. Ir užduoda sau klausimą – ar tokio gyvenimo aš norėjau? Ir vis ieško atsakymo. Jis jaučiasi pasimetęs. Jausmas, kad prarado save. Jis nežino, ko nori ir perka tai, kas madinga, leidžia laiką ten, kur renkasi daugybė žmonių. Dar nesenai visi bėgdavo efektyvumo maratoną. Daugybė knygų duodavo patarimus kaip sukurti laimingą gyvenimą, o iš TV ir žurnalų reklamos galima buvo gauti idealaus gyvenimo atributų sąrašą. Gyvenimas tikrai tapo svetimas ir net sunku atrasti to svetimo gyvenimo šeimininką. Visi skubam pasiekti maratono finišą. Sakydami sau: dar truputį ir sustosiu. Ir dabar suvokiam, kad nebuvo mūsų tame maratone. Kad ne apie tai buvo mūsų vaikystės svajonės. Kad kažkur bėgdami, palikome save…
Kelias link savęs eina per jausmus. Kaip gerai mes galim suprasti savo jausmus, pasako, ant kiek gerai mes pažįstam save. Žmonės, kurie moka savęs klausyti, lengviau kuria savo autentišką gyvenimą. Jie lengviau atrenka žmones, su kuriais nori būti, veiklas, kuriuose nori save realizuoti, vietas, kurias nori aplankyti.
Atrasti save – reiškia išmokti jausti save, pasitikėti šiuo jausmu ir realizuoti jį. Ne autentiškas mąstymas, o autentiškas elgesys padaro žmogų autentišku. Ir tik per tokį elgesį mes turime šansą atrasti save.
Elgtis autentiškai nėra lengva. Nes iškarto mes išsiskiriam iš ,,normos.‘‘ Tampame truputį nenormalūs. Ir tai sukuria daug nepatogumų. Darbe, namie ir draugų rate. Mes jau nesame sistemos dalyviais, mes tampame asmenybės. Ir už tai reikia mokėti kainą. Nes sistema jau nebepadeda. Mes turime kurti savo sistemą ir savo taisykles. Atsiranda daug konfliktų su išoriniu pasauliu. Ir priimti faktą, kad mes negalim savęs izoliuoti nuo pasaulio, tokiu atveju reikia eiti į kompromisą. Ir vėl turime kažkiek savęs ,,prarasti.‘‘ Žmogus, kuris nori kurti santykius su kitu žmogumi, daro kompromisus su savo autentiškumu. Svarbu suvokti tikrąją kainą, kurią mokame už buvimą pasaulyje tarp žmonių. Ir atrasti jame vietos sau. Vietos, kurioje mes atsigauname ir augame. Augame kaip asmenybės, atrasdami ir brandindami save!
Pabaigai noriu pasidalinti savo buvimu Jon Willjams koncerte. Kur jau senas kompozitorius kartu su Los Angels filharmonijos orkestru atlikinėjo savo kūrinius, kuriuos galima girdėti S.Spilbergo filmuose. Pertraukose tarp kūrinių jis pasakojo, kaip kūrė šią muziką. Šie pasakojimai man paliko didelį įspūdį. Galėjau tik įsivaizduoti, kokią kainą mokėjo šis kompozitorius. Kaip jis, užsidaręs nuo visų, duodavo naują gyvybę savo kūriniams. Jo pasakojime buvo daug autentiškumo, bet tuo pačiu jis buvo toks svetimas, toks atitrūkęs nuo visų. Aš prisiminiau kitų genijų istorijas, kurių kūriniais žmonės stebisi per amžius. Jie visi buvo svetimi šiam pasauliui, bet juose buvo tiek daug savęs! Jų kūryba įspūdinga, bet gyvenimai nelaimingi‘‘.
(Olegas Kovrikovas).