Į klausimą apie žmogaus gyvenimo prasmę galima bandyti atsakyti tik nagrinėjant jo esmę bei tikrovę. Kaip prieštaringos šiuo klausimu išsakomos nuomonės! Vieni tvirtai tiki žmogaus gerumu, o kiti vadovaujasi mintimi, kad žmogus iš prigimties yra blogis. Dar kiti mano, kad tyrinėjant gyvūnų elgesį galima padaryti išvadas apie žmogaus esmę. Bahajų mokymuose yra aiškūs teiginiai apie žmogaus esmę ir jo vietą visatoje. Kiekviena iš įvairių „kūrinijos pakopų“ (mineralas, augalas, gyvūnas, žmogus) pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios papildo visus ankstesnių pakopų ženklus. Tai pasakytina ir apie žmogų, kuris vis dėlto užima ypatingą, PAGRINDINĘ poziciją pasaulyje: žmogaus lygis yra tiek MATERIALAUS, tiek DVASINIO pasaulio dalis. Tuo pačiu nėra abejonių, kad žmogus turi daugybę fizinių savybių, kurios jį jungia su gyvūnais ir net su augalais bei mineralais. Tačiau tai neleidžia mums daryti IŠVADOS apie tikrąją jo esmę, nes ją apibūdinantys bruožai yra tik tie, kurie jį SKIRIA nuo gyvūno. Tiesą sakant, ŽMOGIŠKUMAS žmoguje nėra medžiagų apykaita, ne jausmų ar instinktų buvimas, bet jo sugebėjimas atpažinti savo gyvenimo šaltinį ir TIKSLĄ, mąstyti, tikėti, priimti sprendimus ir vystytis dvasiškai. Tai yra dvasiniai požymiai, dėl kurių žmogus tampa žmogumi…
„KIEKVIENO sukurto daikto vidinėje esmėje Jis paslėpė VIENĄ savo vardą ir padarė jį taip, kad pažinus jį suvoktume šios vienos iš jo savybių didybę. Tačiau žmogaus realybę jis pasirinko kaip visų savo vardų ir savybių spindėjimo KONCENTRATĄ ir kaip savo paties veidrodį … Tačiau šios jėgos … jame ilsisi, tarsi liepsna, pasislėpusi žvakėje, kaip šviesos spinduliai, uždaryti žibintuose, tik kaip galimybė “. – Bahá’u’lláh
Čia jis išsireiškia šiuolaikiškai nors kalba yra maždaug tokia pati, kaip ir ankstesnėse religijose, kai buvo apibūdinama „žmogus, sukurtas pagal Dievo ATVAIZDĄ“. Koks nuostabus žmogaus įvaizdis! Bet kaip šis įvaizdis lyginamas su tikrove, kurią nuolat stebime? Lemiamą vaidmenį čia vaidina KOKIĄ realybę norime nagrinėti: negražus medis, kurio šerdis supuvusi, kurio šakos ir lapai paveikti ligų ir kuris negali duoti vaisių, TAIP PAT yra realybė, tačiau ji tikrai neįkūnija savaime “Medžio ESMĖS “. Tačiau tai būtų galima apibūdinti ir taip: jo šaknys tvirtai sėdi žemėje, galingas kamienas yra aukštas, išsiskleidusios šakos gausiai duoda vaisių ir ko gero tai yra arčiau “Medžio ESMĖS “.
„Žmogaus tikrovės ir esmės“ taip pat nereikėtų painioti su daugybe deformacijų, ligų ir silpnybių, kurios ištiko šiuolaikinę žmoniją. Nuostabios žmogaus tikrovės savybės ir jėgos „jame ilsisi kaip šviesos spinduliai esantys žibintuose, tik kaip galimybė“…
(© Antonas Medvedevas)
. Remdamiesi kibernetikos principais aptarkime meną. Gamtoje meno nėra, yra objektyvūs signalai, kurie „numatytu“ būdu veikia instinktus. Instinktas yra valdymo sistema, kurioje signalas kuria numatytą informaciją, kuri yra stiprinama norint pasiekti „grobį“. Žmogaus gyvenimo būdas yra kultūra, joje viešojoje erdvėje eliminuota jėga, todėl gyvenant kultūroje be papročių būtinas menas ir filosofija. Menas atsiranda todėl, kad žmogus sugeba priimti objektyvius signalus pagal prasmę arba signalų „paveikslais“ (formomis) perduoti kokią nors prasmę, t. y. jis turi transcendentinių sugebėjimų. Transcendencija mene yra viena iš pasekmių, gimdančių entropijos didėjimą darbinio kūno darbui smegenyse ne dėl tikslo, o atminties indoktrinacijai, kad būtų galima mąstyti be informacijos stiprinimo.
. Menininkas yra asmenybė, turinti tokį žinojimo lobyną atmintyje, kuris leidžia kurti transcendenciją skatinančias naujas formas ir taip išgelbėti savo ir stebėtojų sielas. Tačiau menas yra tik tada, kai formos gražios, tai yra nekeliančios tikslo, o tik minčių įvairovės sklaidą be jokių apribojimų (entropijos didėjimą) stebėtojo sieloje. Kiekvienas menininkas savo priemonėmis perteikia begalinės erdvės ir amžinos laike formų įvairovės suvokimą, norėdamas „įrodyti tai, kas neįrodoma“,- grožiu suvokti begalybę ir amžinybę. „Meno kūrinys atsiranda tada, kada konfliktas tarp ribotumo ir begalybės sprendžiamas įtikinama begalybės pergale prieš ribotumą“ [62]. Kitaip tariant, meno paskirtis yra kurti grožį – kultūros dalyką, galintį be „kliūčių“ didinti entropiją smegenyse minčių plėtra be „stabdžių“ ir patirti estetinį pasitenkinimą, o ne kelti tikslus darbui, kurie taip pat didina entropiją smegenyse. Grožis gali būti tik informacijos atžvilgiu atviroje erdvėje. „Meno misija – išreikšti nedalomą pasaulio vienybę. Menininkas – žmonijos bendravimo kūrėjas, o ne skaldymosi veiksnys.“ (O. Milašius). Skaldymosi individams nereikia, nes kiekvieno iš jų tikslas yra padėti populiacijai išlikti.
. Remiantis energoentropikos esme, kiekviena ribota struktūra verčiama „pasiduoti“ entropijos didėjimo tendencijai. „Nepasiduoti“ aplinkos signalų spaudimui galima tik išvysčius atsveriantį jį minties darbą. To nedarant –nelieka subjekto. Grožis didins entropijos didėjimą atmintyje be tikslo ir padeda subjekto sielai įveikti „triukšmą“. Gyvenimas negali būti bet koks, o kultūra nustato, kad jis turi būti gražus. Pagrindinis prieštaravimas gyvose struktūrose yra „kibernetinis“ prieštaravimas tarp kūno malonumo egoizmo ir atminties laisvo noro „tapti vergu“ ir dirbti struktūros tikslui. Grožis teikia dvasią…
(Rimantas Kalinauskas, Energoentropiniai žmogiškumo pagrindai; VGTU; 2008; ISBN 978-9955-28-245-7; p. 490)
Žmogaus tikrovė yra jo mintis, bet ne materialusis kūnas. Minties jėga ir kūniškoji jėga yra vienodai svarbios. Bet, nors žmogus yra gyvūnų pasaulio dalis, jis turi minties galią, kuri ir daro jį pranašesnį už visus kitus sutvėrimus.
…
Mintys gali būti suskirstytos į dvi grupes: pirmoji – mintys priklausančios tik minčių pasauliui, antroji – mintys išreikštos veiksmu.
Kai kurie vyrai ir moterys didžiuojasi savo kilniomis mintimis, bet jei šios mintys netampa veiksmu, jos lieka nenaudingos: minties galia priklauso nuo jos pasireiškimo veiksmu. Filosofų mintys progreso ir evoliucijos pasaulyje gali būti išreikštos kitų žmonių veiksmais netgi tada, kai patys filosofai nesugeba arba nenori parodyti savo gyvenimo did-iųjų idealų. Šiai grupei priklauso dauguma filosofų, jų mokymai labai pralenkė jų veiksmus. Tuo ir skiriasi tikrieji filosofai, kurie yra Dvasiniai Mokytojai, nuo tų, kurie yra tik paprasti mokytojai: Dvasiniai Mokytojai pirmiausia seka savo mokymais, savo dvasinį suvokimą ir idealus jie įkūnija veiksmais.
…
( Abdu‘l-baha; Paryžiaus pokalbiai; p. 15; Teisingos minties galia ir vertė priklauso nuo jos pasireiškimo veiksmu; spalio 18 d. 1911 m.; ISBN 9986-735-02-5)
Turime matyti viruso esmę – jis mums rodo ne biologinę ligą, o mūsų dvasinę būklę, tarpusavio santykius, abipusio laidavimo trūkumą. Tokiam laidavimui ir visokeriopam rūpesčiui išlaikyti mums būtina Aukštesnioji Šviesa…
Šaltinis
  … Yra dvi šviesos rūšys. Yra matoma saulės šviesa, kuri leidžia mums gėrėtis pasaulio grožybėmis – be jos mes negalėtume nieko įžiūrėti.
Nors šios šviesos paskirtis padaryti daiktus matomus mums, ji negali mums suteikti galios suvokti, koks yra tikrasis jų grožis, nes ši šviesa neturi nei proto, nei sąmonės. Tik intelekto šviesa suteikia mums žinojimą ir supratimą, be šios šviesos mūsų fizinės akys būtų bevertės. Ši intelekto šviesa yra pati aukščiausia, nes ji gimusi iš dieviškosios šviesos.
Intelekto šviesa leidžia mums suprasti ir suvokti visa, kas egzistuoja, bet tik vien dieviškoji šviesa gali suteikti mums regėjimą pamatyti nematomus dalykus, pamatyti tokias tiesas, kurios bus aiškios pasauliui tik po tūkstančių metų.
Tai buvo dieviškoji šviesa, kuri leido pranašams pamatyti, kas įvyks po dviejų tūkstančių metų, ir šiandien mes matome jų įžvalgumo išsipildymą. Tai yra ta šviesa, kurios mes turime siekti, nes ji yra didingesnė už bet kurią kitą…
Taigi tai buvo ta šviesa, kuri leido Mozei pamatyti ir suprasti dievo pasirodymą , išgirsti dangiškąjį balsą, kuris kalbėjo jam iš degančio krūmo. Apie šią šviesą Mahometas sako: „dievas yra šviesa iš dangaus ir iš žemės“.
Visa širdimi siekite šios dangiškos šviesos, kad galėtumėte suprasti tikrovę, pažinti slaptuosius dievo dalykus ir paslėpti keliai atsivertų jūsų akims.
Ši šviesa gali būti palyginama su veidrodžiu, ir kaip veidrodis atspindi viską, kas prieš jį , taip ir ši šviesa parodo mūsų dvasios akims visa, kas egzistuoja dievo karalystėje ir daiktų tikroves padaro matomas…
( Abdu‘l-baha; Paryžiaus pokalbiai; p. 55; Dvi šviesos rūšys; lapkričio 5 d. 1911 m.; ISBN 9986-735-02-5)
|
|
