Epochos dilema: Demokratijos supratimo apribojimai visuomenės bei ekonomikos valdyme.
Pirmiausia prisiminkime iš istorijos apie pirmąją pasaulyje demokratiją ir vergų įtaką jai…
Viena iš egzistuojančių nuomonių yra, kad be vergų to istorinio laikotarpio Atėnų (Graikija) demokratija būtų buvusi neįmanoma, nes tik pakankamas vergų kiekis galėjo užtikrinti privilegijuotiems miestelėnams pakankamai laiko dalyvavimui demokratiškuose valdymo procesuose. Buvo aiškinama, ir su tuo negalima nesutikti, kad demokratija bei su tuo susiję procesai užima labai daug laiko. Taigi vergai, atlikdami daugumą paprasčiausių buitinių darbų, savo vergvaldžiams palikdavo pakankamai laiko dalyvavimui valdymo procesuose. Be to visiškai natūralu to meto visuomenei, kad vergai neturėjo jokių politinių teisių. Bet ne tik jie neturėjo teisės dalyvauti valdymo procesuose balsuodami. Tokios teisės neturėjo taip pat ir moterys bei užsieniečiai gyvenantys ir dirbantys Atėnuose, tačiau netapę piliečiais. Taigi jau net tada, pačioje savo užuomazgoje, demokratija nebuvo skirta visiems.
Vedant paralelę tarp istorinių to meto glūdumų ir šių dienų, reikėtų akcentuoti bendrąjį gėrį. Pamąstykime, tiek tada, tiek dabar demokratijos tikslo supratimas lyg ir buvo tas pats, tai yra bendrojo gėrio kūrimas. Tačiau vien tik gerų norų ar gražių minčių nepakanka. Net ir Atėnų laikais tai nebuvo taip jau idealu, na o šiandien mes turime iš viso iškraipytą sistemą. Manipuliuodami demokratijos sąvoka politinių lyderių vietas užima toli gražu ne patys protingiausi ar kilniausi (pasiryžę aukotis vardan bendrojo gėrio), o ne per daugiausiai moralinių skrupulų turintys, tačiau gudresni ir labiau prisitaikantys politikai. Kas įdomiausia, kad šie procesai stebimi praktiškai visame pasaulyje, tiek šalyse laikančiose save demokratijos puoselėtojomis bei senbuvėmis, tiek demokratijos taikymo požiūriu jaunose šalyse. Taigi to negalima būtų laikyti blogo auklėjimo požymiu, nes matyt tai yra natūrali šios sistemos raida. Demokratija ir manipuliavimas prisidengiant ja, ko gero yra vienas iš esminių šios dienos politikų bruožų bei visuomenės ar ekonomikos valdymo ypatumų.
Darytina prielaida, jog tokią šios dienos demokratijos deformaciją lemia neteisingai traktuojama dabartinė visuomenės struktūra. Čia verta paminėti, gal ne visiems girdėtą, „Kozlovo piramidę“. Įsivaizduokite: 70 procentų nesugebančių savarankiškai mąstyti žmonių tai vištos. Jų darbo efektyvumas matuojamas pagal įvykdytas „kiaušianormes“. Kitas 16 procentų lygis – gaidžiai, tai žmonės sugebantys savarankiškai dirbti, bet jie patys nemąsto. Jų darbas „tūpti“ vištas, kad jos įvykdytų dienos, savaitės ir mėnesio „kiaušianormes“. 8 procentai piemenų, prižiūrinčių gaidžius, reikalingi, kad paukščiai energiją skirtų vištoms, o ne tarpusavio kovoms. Tai žmonės kurie jau sugeba mąstyti bei kurie jau mato visumos dalį. Kiti 4 procentai protingų žmonių, kurie gali savarankiškai spręsti ir prisiimti atsakomybę. – kolūkių pirmininkai. Likę dar 2 procentai – rajono komiteto pirmininkai, tai žmonės kurie mato ir supranta visumą ir ieško visumai palankių sprendimų.
Po šių paaiškinimų visi pralinksmėsite prisiminę George’o Orwello kūrinį „Gyvulių ūkis“…
Tačiau, verta paminėti, kad versle gi irgi taikoma demokratija. Tais pačiais demokratijos principais remiantis renkami valdymo organai. Tačiau balsavime jau taikomas tam tikras balso cenzas. Čia ko gero pagrindinis skirtumas tarp rinkimų politinėje valdžioje ir verslo struktūrose.
Argumentuojant ir motyvuojant nuomonę apie „dermokratiją“ bei „lygiavą“, galima būtų teigti, kad negalima gi dėti lygybės ženklo tarp nusmurgusio „degrado“ ir garsaus profesoriaus. Taigi bendruomenėje mes neesame lygūs, dar daugiau jei negalime tinkamai išreikšti savo pagarbos pelnytai to vertiems visuomenės atstovams už jų indėlį, tai jau visuomenės psichologinės traumos požymis. Tuo labiau, kad jau tapo madinga, koncerte ar operoje aiškinti, kad dainininkas neišdainuoja, o televizijoje profesorių išvadinti nieko nesuprantančiu kvailiu. Šiandieniniai politikai taip demonstruoja „gerą toną“. Kaip pavyzdį prisiminkime „Euroviziją“. Pradžioje viskas buvo palikta liaudies masių balsavimui, tačiau po kiek laiko buvo įvestas dar ir ekspertinis vertinimas. Kodėl? Ko gero todėl, kad masių neprofesionalumas šioje muzikinėje srityje grėsė konkurso degradacijai…
Šiandieniniai politikai beatodairiškai vaikosi visuomenės nuomonės, ir ne tik politikai… Tapo politiškai nekorektiška iš visuomenės išskirti tamsuomenę bei šviesuomenę, reikšti pagarbą nuosavam elitui. Taigi liko tik menama visuomenė, pagal lygiavos principą sumaišyta į bendrą masę. Tarp politikų jau tapo įprasta deklaruoti, kad jie atstovauja „visuomenei“. Tačiau visuomenei atstovauti neįmanoma. Visuomenė nėra vientisa masė. Galima atstovauti konkrečioms pažiūroms, koncepcijoms, piliečių grupėms, kaip tai daro lobistai, bet neišeina atstovauti visuomenei apskritai. Tokiu būdu, politikai deklaruojantys, kad jie atstovauja visuomenei, yra arba patys save apgaudinėjantys neišmanėliai, arba kitus neišmanėlius ciniškai kvailinantys demagogai.
Tada verta diskutuoti apie tai, kaip teisingausia būtų graduoti nevienalytę visuomenę suteikiant atskiriems jos nariams balso cenzus. Verslininkai žinoma siūlys graduoti pagal valdomo turto cenzą arba pagal sumokėtų mokesčių dydį, vertinant tai kaip visuomenei naudingą indėlį. Tačiau profesoriai iš kart jam paprieštarautų. Juk žmogus investavęs ne į turtą o į žinias bei įgūdžius, tikrai negali būti labiau nuvertintas už investavusį vien tik į materialines gėrybes… Kitas pasiūlymas graduoti pagal asmens daromą įtaką kitiems visuomenės nariams. Pavyzdžiui profesorius prilyginamas šimto žmonių auditorijai, docentas – aštuoniasdešimties ar kažkas panašaus, na o verslininką vertint pagal sukurtų pilnaverčių darbo vietų skaičių. Gaunasi gan sudėtinga gradavimo sistema. Čia verta prisiminti mokslinės fantastikos Robert A. Heinlein romaną „Erdvėlaivių kariai“, kuriame autorius ateities visuomenėje balsuotojais mato tik žmones atlikusius karinę tarnybą ir ten susipažinusius su atsakomybe… Tokiu atveju, galbūt būtų teisinga balso cenzus graduot pagal tai prieš kokią visuomenės dalį žmogus neša atsakomybę…
Jei demokratija nuo pat jos užgimimo nebuvo skirta visiems, o šiandieninėje politikoje ja naudojamasi tik kaip manipuliavimo įrankiu prisidengiant visuomenės apgaulingąja skraiste, tai gal demokratija iš tikrųjų yra deformuota?
O gal demokratija iš vis neįmanoma?
Galbūt bandant ištaisyti demokratijos šiandienines deformacijas ji išvis subyrės į šipulius pademonstruodama savo neefektyvumą ar bejėgiškumą sprendžiant visuomenės savivaldos/valdymo klausimus?
Dauguma mūsų visgi pratę manyti ir teigti, kad demokratija yra būtinas teisingo visuomenės gyvenimo ir valdymo būdas. Bet kažin ar demokratija – sprendimų priėmimas remiantis daugumos nuomone – yra jau toks tobulas būdas? Ypač, kai slystama į krizes ar iš jos niekaip nepavyksta išsikrapštyti, kai vardan geresnės visuomenės ateities, tam tikram periodui reikia pasirinkti prastesnį gyvenimą, sunkesnį kelią, pavyzdžiui, mokslo metodais paremtas, iš esmės naujas, bet sveikesnes, efektyvesnes, jau kitokio požiūrio reikalaujančias, visuomenės išlikimą lemiančias gyvenimo technologijas. Juk demokratija turi silpnybę sprendimus priimti remdamasi daugumos, vidutinybių nuomone. O vidutinybių sprendimai ir yra vidutiniški, visada bijoma radikalesnių žingsnių. Gal kaip tik tokiais atvejais kur kas efektyvesnis būtų ne demokratinis, o meritokratinis visuomenės valdymas?
Dar labai retai sutinkama meritokratijos (angl.- meritocracy) sąvoka suprantama kaip tam tikras visuomenės, valstybės valdymo būdas kai balso teisė, priimant valstybės ar visuomenės valdymo sprendimus, patikima pagal nuopelnus. Lotyniškas žodis meritus – reiškia talentingas, vertas, o graikiškai kratos – valdžią. Meritokratija – tai toks nedemokratinis valstybės valdymo būdas, kai valdžia patikima talentingiausiems ir labiausiai nusipelniusiems visuomenės problemų sprendimui, tinkamiausioms asmenybėms bei grupėms, pasižyminčioms aukštu intelektu, profesine kompetencija, moralinėmis ir kitomis visuomenei svarbiomis, bet ne paveldėjimo, socialinės kilmės, turtingumo, valdymo trukmės bei kitokiomis antraeilėmis savybėmis. Gali kilti mintis, kad bet kuri totalitarinio valdymo šalis jau ir yra meritokratinė. Meritokratija skiriasi nuo plutokratijos, kai padėtį nulemia turtas, ar kleptokratijos, kai valdantysis elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir valdininkų sandėrio.
Meritokratijos sąvoką 1958 m. pradėjo vartoti britų sociologas, leiboristas Maiklas Jangas (Michael Young, Baron Young of Dartington, 1915–2002) samprotaudamas apie tobulos visuomenės gyvenseną, kurioje žmonės vertinami pagal mokslinį išsilavinimą, intelektinius gebėjimus, talentą, motyvuotumą, pastangas ir pan. Šias nuostatas D. Britanijoje platino Fabianų (britų socialistų judėjimo) draugija, kurios ideologas – žinomas dramaturgas Bernardas Šo (Georgas Bernardas Shaw) ir intelektualai Beatričė ir Sidny Vebai (Beatrice and Sidney Webb). 1895 m. jie tobulos visuomenės asmenybių ugdymui įkūrė specialų universitetą – Londono Ekonomikos mokyklą, plačiai žinomą anglišku sutrumpintu vardu – LSE. Šią mokyklą baigė 14 Nobelio premijos laureatų ir daugybė žinomų politikų (taip pat JAV prezidentas Dž. F. Kenedis).
Meritokratija grindžiama partneryste, kooperacija, lygybės sambūvio principais, o ne konkurencija, kuri tokiose organizacijose keičiama kooperatyviniais sambūviais. Ypatingas dėmesys skiriamas talentingoms asmenybėms, jų profesiniam ir etiniam ugdymui, atsižvelgiant į pasiekimus bei sugebėjimus. Tokioms asmenybėms suteikiamos galios visuomenės veikloje, valdymo struktūrose. Suprantama, viena didžiausių tokios visuomenės organizavimo problemų – asmenybių gebėjimų ir tinkamumo įvertinimas. Kol kas nėra sukurta gerų, pakankamai objektyvius duomenis teikiančių testų bei kriterijų, bet tam kurtinos specialios jaunimo ir visuomenės edukacijos sistemos.
Tai ilgalaikis (keleto žmonijos kartų) procesas. Bandant tai įsivaizduoti verta atkreipti dėmesį į Kinijos pirklių kodekso istorinę studiją. Teisinis ir socialinis pirklių statusas senovės Kinijoje formavosi kartu su konfucionizmo ir legizmo pasaulėžiūrų praktiniu taikymu visuomenėje bei jos valdyme. Pats užsiėmimas prekyba ir pirklių vertybės iš vienos pusės prieštaravo konfucionizmo bei legizmo propaguojamoms socialinėms-visuomeninėms vertybėms. Tačiau, iš kitos pusės, supratimas, kad mainai yra vienas iš pagrindinių ekonominio vystymosi bei stabilumo veiksnių, vertė ieškoti kompromisų ir derinti iškylančius prieštaravimus. Čia galima pastebėti gana įdomių paralelių su šiandieniniais procesais. Kaip pavyzdį verta palyginti šių dienų bandymus Europoje apriboti bankininkų ir korporacijų vadovų atlyginimus bei jų priedus su procesais senovės Kinijoje, kai buvo bandoma praktiškai taikyti legiztų įkūrėjo Gunsun Jan (390 – 338 metai prieš mūsų erą) suformuotas idėjas derinant jas su tuo metu jau gan plačiai įsigalėjusiomis konfucionizmo vertybėmis, bei šio derinimo pagrindu formuojamas pirklių kodekso taisykles. Nors senovės Kinijoje ir nėjo kalba apie demokratiją bei demokratines vertybes, tačiau procesų esmė byloja ką kitą.
Taigi problema visgi lieka. Pačią demokratijos idėją gerokai iškraipo jos praktinio taikymo klaidos nulemtos neteisingo jos traktavimo. Ir ko gero tai lemia neteisingai traktuojama dabartinė visuomenės struktūra bei nepakankamai pilnas pačios demokratijos supratimas. Tam demokratijos termino supratimo praplėtimui sveika būtų plačiau padiskutuoti apie pirmojoje „kompleksinės analizės“ metodo tyrimų pakopoje pasiūlytą metodą atvaizduoti valdymo formas vienoje tiesėje. (pirmos tyrimų dalies rezultatai: „politologinės piramidės“[1] susiformavimas, publikuoti straipsnyje „POLITICAL IDEA AND INVESTMENTS SAFETY“; http://general.journals.cz/documents/Vol2/Untitled1.pdf; Žurnalas :http://general.journals.cz/ ).
Valdymo formas vienoje tiesėje galima išrikiuoti nuo anarchijos iki diktatūros. Čia reikia akcentuoti vieną šiuo metu labiausiai pasaulyje paplitusią, skatinamą pažangių šalių kitose mažiau išsivysčiusiose šalyse, „demokratinę“ valdymo formą siaurąja prasme, kuri pagal savo esmę yra pasislinkusi arčiau diktatūros, nes pagal sprendimų priėmimo procedūras apibūdinama kaip daugumos diktatūra mažumai. Įvairiose diskusijose kalbant apie demokratiją bei diskutuojant apie jos lygį, dažnai iškeliami teiginiai, jog nagrinėjant demokratijos laisvės laipsnius galima kalbėti apie jos ribas nuo anarchijos iki diktatūros. Taigi šalies valdymo formos beveik sutapatinamos su galimais demokratijos laisvės laipsniais.
Problemos žinoma tai neišsprendžia, tačiau tai gali padėti mums suprasti kaip teisingiau traktuoti pačią demokratijos sąvoką bei šiandieninę visuomenės struktūrą ir apsibrėžti bei numatyti šio supratimo praktinio taikymo aspektus…