Tikėjimo

Tikėjimo fenomenas

 

Vaidotas Matutis, Marijus Grigola; Lithuania, Vilnius, 2014

 

Full article in English: http://matutis.eu/the-faith/

Full article in Russian: http://gisap.eu/node/59472

 

The human are so powerful, that create even the god.

Человек на столько могуществен, что сотварил даже бога.

Žmogus yra toks galingas, kad sukūrė net Dievą.

 

Pristatant žmogaus algoritmą straipsnyje „ŽMOGUS – NATŪRALI INFORMACINĖ SISTEMA1“ praktiškai visai neaptarėme „mąstymo zonos“. Šioje schemoje mąstymo zoną buvo pabandyta truputį išskleisti informacijos prasme, tuo tarpu straipsnyje „Kodėl kompleksinė analizė“2 buvo pasiūlytas šios dalies truputį kitoks atvaizdavimas per politikos ir ekonomikos arba per idėjos bei veiksmo sąryšį. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju bandant plačiau aptarinėti šią zoną susiduriame su TIKĖJIMO dedamosios įvedimo būtinumu. Šią idėją pasiūlė dar Leonardas da Vinčis, tačiau dėl jos jautrumo neplėtė šios temos.

Darbo tikslas: Kadangi tikėjimas ir religija yra glaudžiai susiję dalykai, norint diskusijoje paliesti šią temą reikalingas gilus abipusis supratimas, tiek sakančiojo, tiek klausančiojo. Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsime tarpusavio supratimui nagrinėjant tikėjimo dedamąją žmogaus algoritmo mąstymo zonoje, o prie algoritmo nagrinėjimo grįšime ko gero jau kitame straipsnyje.

Ko gero pradžioje pateiktas posakis „Žmogus yra toks galingas, kad sukūrė net Dievą“ nėra visiškai teisingas, bet nėra ir visiškai klaidingas. Jį pavartojome tik todėl, kad jis yra provokuojantis ir verčiantis susimąstyti.

Čia verta paklausti savęs, kaip teiginys gali būti vienu metu ir teisingas ir klaidingas.

Daug kas priklauso nuo žodžiams suteikiamų reikšmių kuriais naudojamės gvildendami vienokią ar kitokią temą.

Ši tema ypatingai priklauso nuo sąvokų. Jeigu mes kalbėsime tais pačiais žodžiais, bet jų reikšmę kiekvienas įsivaizduosime skirtingai, tai mūsų pokalbis bus panašus į pokalbį su kitataučiu, kurio kalbos mes nesuprantame nei vieno žodžio. Tokiais atvejais gali atrodyti, kad žmogus kalba kažkokias tai kvailas nesąmones. Bet jeigu pabandytume išsiaiškinti kokia reikšmė yra suteikiama vienam ar kitam iš pažiūros paprastam žodžiui, tai pamatytume, kad šios „nesąmonės“ nėra jau tokios nesąmonės. Paprasčiausiai tiems patiems žodžiams suteikiamos reikšmės gali būti truputėlį ar net visai kitokios. Labai dažnai iš čia atsiranda žmonių nesusikalbėjimas, ginčai, barniai ar net aštresni konfliktai.

Imkime pavyzdį. Yra toks teiginys: „Dievas – tai gamta, o Dievo įsakymai – tai gamtos dėsniai“.

Tai gi, išsakius šį teiginį greičiausiai būsite apkaltintas, kad jūsų labai primityvus supratimas. Tai yra, kad jūsų suvokimas kas yra Dievas – labai siauras, kad jūs jį suprimityvinate ir kad jo įsakymus paverčiate vos ne instinktais.

Tai būtų paprasčiausias nesusikalbėjimas. Reikėtų suprasti, kad pašnekovai šių sąvokų apie gamtą ir jos dėsnius reikšmes supranta truputėlį skirtingai. Čia gi neteigiama, kad gamta tai tik laukiniai žmonės lakstantys su ietimis po laukinį mišką, o gamtos dėsniai – tai tik tuos žmones veikiantys instinktai.

Gamta – tai absoliučiai viskas, kas egzistuoja. Tai ir Žemė ir Saulė ir žvaigždės, galaktikos, Visata, gal net daugiau nei visata, tai yra tai ko mes net nežinome ar net neįtariame egzistuojant, pagaliau pats žmogus, bet kuris vabalėlis ropojantis žeme, molekulė, atomas, elektronas ar dar smulkesnė dalelė, žodžiu absoliučiai viskas apie ką mes žinome ir ko nežinome.

Jeigu gamta yra absoliučiai viskas nepriklausomai nuo to ar mes apie tai žinome ar ne, ir jeigu aš Dievą pavadinu gamta, ar aš jį tikrai suprimityvinu ir įspraudžiu į kažkokius rėmus? Kaip tik atvirkščiai – aš jį išlaisvinu iš bet kokių rėmų. Įsivaizduokime atvirkščiai – jeigu Dievas nėra gamta, o gamta yra absoliučiai viskas kas egzistuoja. Tai reikštų, kad Dievas neegzistuoja. Mes patys žmonės esame linkę Dievą įsprausti į rėmus, bet ne gamta. Todėl negalime tvirtinti, kad jis nėra gamta ir, kad jis neegzistuoja.

Iš minėto pavyzdžio liko neaptarti Dievo įsakymai arba gamtos dėsniai. Ar gamtos dėsniai yra instinktai? Šioje vietoje ne viskas taip paprasta. Gamtos dėsniai apsprendžia absoliučiai viską. Tame tarpe ir žmogaus instinktus. Todėl instinktai yra mažytė dalelė visų gamtos dėsnių.

Jeigu kalbant apie žmogų, tai žmogų žmogumi padaro gamtos dėsniai. Dar daugiau – gamtos dėsniai žmogų padaro iš pačių paprasčiausių mūsų planetos Žemės dulkelių – molekulių. O kas begali būti didingiau?.. Taip taip, mes esame ta pati žemė ant kurios vaikštome. Juk iš dangaus niekas neatpučia jokių dalelių mūsų kūno statybai. Juk „Dievas Adomą padarė iš molio“, ir tai yra tiesa. Viskas turi būti paimta iš žemės ir vėliau jai grąžinta. Todėl Šventas Raštas dar kartą patvirtina tiesą, kad „Iš dulkės atėję į dulkę pavirsime“. Tik visą tai apsprendžia gamtos dėsniai. Jeigu Dievą pavadinome gamta – tai visiškai natūralu, kad Dievas sukūrė žmogų. O jeigu gamtos dėsniai – tai Dievo įsakymai, jie ir yra tie pagrindiniai įsakymai nuo kurių mes neturime teisės nukrypti arba jų nepaisyti. Jų nepaisymas arba bandymas savanaudiškai jais manipuliuoti gali mus privesti prie didelių bėdų. Pradedant nuo asmeninių nesėkmių, sugriautų gyvenimų ir baigiant globaliomis katastrofomis ar net savęs susinaikinimu.

Gamtos dėsniai arba Dievo įsakymai ne tik žmogų daro žmogumi, bet jie sutramdo net visą mūsų begalinę Visatą ir priverčia ją elgtis būtent taip, kaip jie nusako elgtis ir ne kitaip.

Daug žinantis skaitytojas tikriausiai imtų prieštarauti, kad visatoje egzistuoja tokių reiškinių, kurie nėra pavaldūs gamtos dėsniams. Toks žmogus tikriausiai mano, kad visi gamtos dėsniai jau yra žinomi. Toli gražu – ne. Gamtos dėsniai nėra tik tie kuriuos žino mokslininkai. Jų yra žymiai daugiau ir naivu būtų manyti, kad juos visus galėtų žmogaus protas suvokti.

„Dievas yra visur“ – tai dar viena akivaizdi tiesa. Akivaizdu, kad jeigu Dievas yra viskas, kas egzistuoja – tai nėra tokios vietos kur jo nebūtų. Mes patys esame dalelė jo. Tik kyla natūralus klausimas: ar tik mes nepradedame jam kenkti pradėję pagal savo norus ir užgaidas savarankiškai manipuliuoti jo įsakymais? Ar mūsų toks drąsus elgesys nepradeda panešėti į elgesį piktybinio auglio žmogaus organizme. Nors toks auglys ir yra sudarytas iš to pačio žmogaus ląstelių, bet jis jau stengiasi nebeklausyti to žmogaus organizmo ir bando augti savarankiškai. Labai norisi tikėti, kad mes nesame tas „piktybinis auglys“, bet apie tai pamąstyti vertėtų kiekvienam.

Grįžkime prie temos apie sąvokas. Jų suvienodinimas reikalingas ne tik kalbant apie religiją, bet ir visose kitose srityse. Religija išsiskiria tuo, kad ji yra labai jautri tema, todėl sąvokų panašumas čia vaidina ypatingą reikšmę. Be to, religijoje daug mistifikacijų ir abstraktumo, todėl čia sąvokos ar žodžių prasmės nėra tokios konkrečios ir aiškios. Tokiu būdu atsiranda vietos interpretacijoms, nuojautoms ar net emocijų įsivaizdavimams vietoj konkrečių ar tikslių sąvokų ar tam tikrų žodžių reikšmių.

Tai gi, grįžkime prie mūsų pirmojo posakio. Ar žmogus sukūrė Dievą, ar Dievas sukūrė žmogų? Matome, kad viskas priklauso nuo to ką mes vadiname Dievu ir ką mes vadiname žmogumi. Jeigu žmogų mes vadinsime gamtos kūriniu, o Dievą – religijų, kurių pasaulyje yra šimtai, personažu, tai šis posakis yra teisingas. Bet jeigu Dievą suprasime kaip visumą to kas egzistuoja, o gamta ir yra ši visuma, tai žmogus kaip gamtos kūrinys taip pat yra ir dievo kūrinys. Šiuo atveju pradžioje pateiktas posakis yra visiškai neteisingas, net gi priešingas. Tokiu atveju tiesa yra ta, kad žmogų sukūrė Dievas.

Baigiant gvildenti šį posakį galima dar paminėti ir likusias sąvokas. Tai yra – ar mes visi vienodai suprantame žodį „galingas“ ir žodį „sukūrė“? Jeigu pradėtume nagrinėti ir šias sąvokas, tai jums skaityti tektų dar kokį porą lapų daugiau. Bet, kadangi mūsų tema ne apie tai, tai šių sąvokų liksime nepanagrinėję. Tik dar kartelį noriu atkreipti dėmesį į didžiulę sąvokų supratimo reikšmę. Norėdami suprasti kitą žmogų siūlyčiau negalvoti ką reiškia pokalbio metu vartojamos vienokios ar kitokios sąvokos jums. Pasistenkite suprasti ką šios sąvokos reiškia jas vartojančiam žmogui. Tai jūsų bendravimą padarys malonesniu ir sumažins nesusipratimų.

Negalima nepaminėti dar vieno sąvokų žaismo. Jeigu tikinčiam žmogui užduotume klausimą – „ar tu tiki, kad Dievas yra, o gal žinai, kad Dievas yra?“ – tai jo akyse turbūt pamatytume truputėlį sumišimo.

Tikėti – reiškia galvoti ir elgtis taip, lyg tas dalykas kuriuo tiki iš tikro yra, nors tu neturi net galimybių sužinoti tiesos.

Jeigu tikintysis sako, kad jis tiki, reiškia jis prisipažįsta tiek pats sau, tiek aplinkiniams, kad to Dievo gal net visai nėra. Jis tik paprasčiausiai tiki ir viskas.

Jeigu jis sako, kad žino, kad Dievas yra, tai jam jau nebereikia tikėti, nes jis tai žino. O jeigu jis žino, tai nebegali būti tikinčiu, nes vienu metu ir tikėti ir žinoti neįmanoma.

Religija ir Dievas. Kaip šios sąvokos tarpusavyje rišasi? O gal tarp jų nėra nieko bendro?

Čia taip pat viskas priklauso nuo sąvokų, požiūrio bei suvokimo. Pasaulyje yra šimtai religijų, kurios savaip aiškina Dievą. Kuri iš jų teisinga? Ko gero tai – retorinis klausimas.

Religija, tai daugiau socialinis reiškinys skirtas palaikyti kažkokiai tai struktūrai. Galima tikėti, kad yra Dievas, gal Angelas sargas. Gal net Dievas šalia visko yra ir Angelas sargas. Mes to nežinome. Bet ar tai žinoti yra būtina? Galima tikėti, kad yra Dievas ir to užtenka. Labai daug ko žmogus nežino ir vargu ar kada sužinos. Aišku ir žino nemažai. Bet tai juk netrukdo tikėti. Tikėti žmogiškumu, teisybe, ateitimi, laime, gėriu, meile ir dar daug kuom, kas žmogų daro žmogumi. Tame tarpe tikėti ir Dievu.

Kokia jėga priverčia žmogų ieškoti Dievo? Nėra nei vienos tautos, nei vienos žmonijos istorijos, kurioje nebūtų vienokios ar kitokios religijos, vienokio ar kitokio Dievo aiškinimo. Ar tik nebus šis reiškinys iššauktas kažkokio tai gamtos dėsnio, arba kitaip – psichologijos dėsnio? Šio dėsnio buvimas toli gražu neįrodo Dievo buvimo, bet mes čia ne apie tai. Yra įvairių aiškinimų kas darė įtaką religijų atsiradimui. Tai ir baimės ir nesugebėjimas paaiškinti gamtos reiškinių, įvairios ligos, mirtys ir panašiai. Visa tai, ir ne tik, darė įtaką religijų ir Dievo aiškinimo formavimuisi. Bet šiuolaikiniame technikos bei informacijos amžiuje taip pat žmonės ieško Dievo. Tiki šiuolaikiniai mokslininkai, išradėjai, politikai, eiliniai žmonės. Kas juos šiais laikais verčia ieškoti Dievo?

Atsakymas, veikiausiai, slypi pačiame žmoguje, jo amžiaus perioduose gal net jo genuose. Viskas prasideda nuo vaikystės. Vaikystėje visada yra tėvas. Jis visada rūpinasi, moko, prižiūri, sudrausmina. Vaikystė tai toks periodas kada žmogui užkoduojamas vos ne visas likęs gyvenimas. Vaikystėje žmogus išmoksta visus pagrindinius dalykus, kuriais naudodamasis jis nugyvens visą savo gyvenimą. Tai ir matymas, girdėjimas, judesiai, vaikščiojimas, kalbėjimas, elgsena ir dar daug daug visko. Vaikystė – tai tarsi pabūklo sviediniui jėgos suteikimas, kuris išlėkęs iš vamzdžio nelabai begali kažkur tai nukrypti. Aišku, būna išimčių, bet jose taip pat galima įžvelgti vaikystėje patirtų išgyvenimų atgarsius.

Taigi, šiame be galo svarbiame žmogaus gyvenimo periode – vaikystėje pagrindinį vaidmenį vaidino tėvas maitintojas. (Aišku čia reikėtų minėti abu tėvus, gal net bendriau – globėjus, bet, kad būtų paprasčiau palikime tik „tėvą maitintoją“.) Vėliau žmogus eidamas per gyvenimą iki galo nesuvokia Dievo esmės tol, kol neištinka didelė nelaimė arba tol, kol neateina senatvė. Žinoma, jis gali būti sąžiningas tikintysis per visą savo gyvenimą, bet tikrąjį Dievo buvimą jis patiria, kaip jau minėjau, tik tada. Kodėl? Ogi todėl, kad nuo pat vaikystės jam pasąmonėje išlieka tėvo maitintojo buvimo suvokimas. Jis pasąmonėje jaučia, kad visada gali į jį kreiptis kai jam sunku, kai jis lieka vienišas, bejėgis ar nelaimingas. Bet senatvėje tėvo maitintojo jau nebėra. Kaip tada? Štai čia ir pasireiškia nuostabusis Dievo fenomenas. Tėvo maitintojo vakuumas tempiasi per visą gyvenimą ir sustiprėja tada, kai iš tikro stipriai pradedama jo pasigesti. Gal būt pasigendama ne būtent tėvo, bet pasigendama tos būsenos, kai visada žinojai, kad už tavęs yra kažkas, kas tavęs nepalieka, padrąsina ir kam tu be galo svarbus. Tą vakuumą kaip tik ir užpildo Dievo buvimas.

 

Išvados: Štai ir atskleidėme Dievo paslaptį. Tik čia taip pat yra iliuzija. Jokios paslapties mes neatskleidėme. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, o diskutuojant – nuo mūsų žodžiams suteiktų reikšmių. Galvokime kaip norime, tik pasistenkime suprasti vieni kitus.

 

Literatūros sąrašas:

 

  1. В.Матутис, M.Григола; „ЧЕЛОВЕК КАК САМОСТОЯТЕЛЬНАЯ ЧАСТЬ ГЛОБАЛЬНОЙ ИНФОРМАЦИОННОЙ СИСТЕМЫ. ОБЩЕНИЕ, Практическое применение, Алгоритм“; 2014; Лондон. http://gisap.eu/node/49208 (RU); http://matutis.eu/human-as/ (EN);
  2. В.Матутис; „Why the complex analysis method?“; 2013; Лондон. http://gisap.eu/node/9478 ;
  3. V.Matutis, A. Desiukevič; „Дилемма эпохи: Ограничения понятия демократии в управлении государством и экономикой“; 2013; Лондон. http://gisap.eu/node/18909 ;
  4. Psychology as the behaviorist views it (1913). Watson, John B., Psychological Review, 20, pp. 158–177 (Psichologija biheivioristo požiūriu / John B. Watson; Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija, 2004. ISBN 9986-19-544-6);
  5. Naujasis Testamentas, Katalikų Pasaulio Leidiniai, Vilnius, 2006, ISBN 9955-619-91-0;
  6. Biblija, arba Šventasis Raštas”, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius, 2013, ISBN 978-9986-790-98-3;
  7. Библия, Библейские Общества, Москва, 1995, ISBN 5-85524-007-X;
  8. Christopher H. Partridge, “The World’s Religions (New Lion Handbook)”, Lion Hudson Plc, 2007, ISBN: 978-0745952666
  9. William Sears, “Thief in the Night, The Case of the Missing Millennium”, George Ronald Pub Ltd , 1961, ISBN: 978-0853980087