Demokratija ir ekonomika

(Tęsinys; prdžia 2015-02-20 įraše)

       … Neseni įvykiai Egipte. Ten po diktatoriaus nuvertimo ir demokratiniuose rinkimuose išrinkto dar aršesnio diktatoriaus bei, kaip teigiama, religinio fanatiko ir po to sekusių įvykių susidarė sudėtinga politinė bei socialinė situacija praktiškai pakirtusi šalies ekonomiką. Nagrinėdami Egipto ekonomiką 2013 metais nesunkiai pastebėsime, kad tuo metu šalyje stebima infliacija, nedarbo lygio augimas, auganti valstybės skola. Panašiai kaip ir Detroite, auga socialinės išmokos: 2011 metais jos sudarė 123 milijardus Egipto frankų, o 2012 jau 135 milijardus Egipto frankų. O viskas prasidėjo liaudžiai sukilus nuversti diktatoriaus. Nuvertė, nulinčiavo ir surengė demokratinius rinkimus. Tačiau pasirodė, kad liaudis ir čia kaip Detroite. Išsirinko sau lyderį pagal pažadus, o jis pasirodo dar didesnis diktatorius. Nesusipratimai, kruvini santykių aiškinimaisi tęsėsi. Jei šį katilą taip ir palikti virt, tai diktatorius ko gero būtų pasiekęs savo. Tačiau įsikišo tarptautinė nuomonė ir diktatorius buvo atstatydintas karinio perversmo metu. Kareiviai tam kad nekiltų papildomų neramumų. Arba tam kad kilę neramumai būtų optimaliai suvaldyti. Suvaldžius neramumus pradeda atsigauti ekonomika…

       Tai puikiai patvirtina mums iš istorijos gerai žinomas Vokietijos pavyzdys.

       „Kaip bevertintum nacių lyderį Adolfą Hitlerį (o jis buvo vienas iš germanų diktatorių, žūtbūt pasiryžusių naciją prikelti iš pelenų), jo ekonominė ir socialinė politika, ypač 1933 m. sausio 30 d. jį paskyrus Vokietijos kancleriu, verta gilios analizės.“ Savo straipsnyje „Kodėl A.Hitlerio ekonominė ir socialinė politika verta dėmesio?“ rašo Č. Iškauskas. Tačiau čia reikia prisiminti ir užakcentuoti, kad A.Hitleris ir jo nacistinė partija buvo išrinkti pačiuose demokratiškiausiuose rinkimuose. Tuometinė Vokietijos ekonominė padėtis buvo ir taip sunki, o prie to prisidėjo dar ir pasaulinė krizė. „Antai, jeigu pasaulinės pramonės produkcijos gamybą 1929 m. laikysime 100 procentų, tai JAV 1932 m. pasiekė žemiausią jos lygį (55 proc.), po jos – Vokietija (59 proc.), paskui Kanada (68 proc.). Taigi, tarp didžiųjų Europos šalių Trečiojo reicho pramonė nugrimzdo į giliausią dugną. Tačiau paskui Vokietija ėmė iš jos ko ne sparčiausiai ropštis (jau 1935 m. pasiekė 96 proc. prieškrizinio lygio).“ Taigi suvaldžius neramumus, tai turėjo teigiamo poveikio ekonomikai. Tuometinės Vokietijos ekonominis atsigavimas buvo pasekmė demokratiniuose rinkimuose išrinktų nacių vykdytos diktatoriškos socialinės ekonominės politikos…

(tęsinys: http://matutis.eu/demokratija-ekonomikoje/ )