Eilėmis …

Gamta pabudo,

Taip džiugu širdy…

Visi atkuto,

Nuostabos pilni…

Ir aš savu džiaugsmu

Taip noriai dalinuosi.

Pasaulis toks gražus,

Lyg rojus palei nosį.

Tas dvasios pakilimas

Begalinė meilė, grožis…

Be bažnyčios, be altorių,

Be sumainymo žiedų…

Lekia, sukas mūsų aistros

Nuostabiu svajų taku…

Sužibo akys, nenustygsta lūpos

Nepaiso amžiaus gi širdies

Jausmai prabylantys laisvai.

Kol kas svajonėse tiktai…

Harmonija gamtos mus supa amžinai,

Ir mes gi jos dalis, tad svajos ir sapnai,

Mums dovanoti jie ne šiaip nūnai,

Realizuoti juos pajėgūs mes tikrai…

Už tą palaimą, o dangau!

Esu dėkingas vien tik tau…

(autorius nežinomas)

Vaidoto Matučio virtuali erdvė