MEILĖS PILYS (pavasarėjant…)

Matau akis…
Jos juokiasi ir verkia,
pavargusios palaimai užsimerkia.
… Linų žiedais rugiuos sužydi.
Vis žingsniais laiko siūlą lyti.
 
Matau akis…
Obels žieduos pavasarį
jos atminimų laukuose
lyg aukso bitės.
Alyvos kekėje lyg skaidrios rasos
šilkiniu aksomu man sielą gydo.
 
Matau akis…
Glaudžiuos prie jų,
kai speigas gelia.
Kai veidą plauna žvarbūs lietūs,
atskrieja pas mane drugeliais jos
ir tampa taip ramu vos prisilietus.
 
Menu akis…
Jos lyg viltis, lyg pats gyvenimas.
Dažnai aplanko sapnas šiltas.
Tos tavo akys – neišdžiūstanti versmė,
minčių čiurlenimas.
Tos tavo akys meilės smiltimis supiltos…

(Ana Aleksandravičienė)