ŽMOGAUS TIKROVĖ IR GYVENIMO PRASMĖ…

Į klausimą apie žmogaus gyvenimo prasmę galima bandyti atsakyti tik nagrinėjant jo esmę bei tikrovę. Kaip prieštaringos šiuo klausimu išsakomos nuomonės! Vieni tvirtai tiki žmogaus gerumu, o kiti vadovaujasi mintimi, kad žmogus iš prigimties yra blogis. Dar kiti mano, kad tyrinėjant gyvūnų elgesį galima padaryti išvadas apie žmogaus esmę. Bahajų mokymuose yra aiškūs teiginiai apie žmogaus esmę ir jo vietą visatoje. Kiekviena iš įvairių „kūrinijos pakopų“ (mineralas, augalas, gyvūnas, žmogus) pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios papildo visus ankstesnių pakopų ženklus. Tai pasakytina ir apie žmogų, kuris vis dėlto užima ypatingą, PAGRINDINĘ poziciją pasaulyje: žmogaus lygis yra tiek MATERIALAUS, tiek DVASINIO pasaulio dalis. Tuo pačiu nėra abejonių, kad žmogus turi daugybę fizinių savybių, kurios jį jungia su gyvūnais ir net su augalais bei mineralais. Tačiau tai neleidžia mums daryti IŠVADOS apie tikrąją jo esmę, nes ją apibūdinantys bruožai yra tik tie, kurie jį SKIRIA nuo gyvūno. Tiesą sakant, ŽMOGIŠKUMAS žmoguje nėra medžiagų apykaita, ne jausmų ar instinktų buvimas, bet jo sugebėjimas atpažinti savo gyvenimo šaltinį ir TIKSLĄ, mąstyti, tikėti, priimti sprendimus ir vystytis dvasiškai. Tai yra dvasiniai požymiai, dėl kurių žmogus tampa žmogumi…

„KIEKVIENO sukurto daikto vidinėje esmėje Jis paslėpė VIENĄ savo vardą ir padarė jį taip, kad pažinus jį suvoktume šios vienos iš jo savybių didybę. Tačiau žmogaus realybę jis pasirinko kaip visų savo vardų ir savybių spindėjimo KONCENTRATĄ ir kaip savo paties veidrodį … Tačiau šios jėgos … jame ilsisi, tarsi liepsna, pasislėpusi žvakėje, kaip šviesos spinduliai, uždaryti žibintuose, tik kaip galimybė “. – Bahá’u’lláh

Čia jis išsireiškia šiuolaikiškai nors kalba yra maždaug tokia pati, kaip ir ankstesnėse religijose, kai buvo apibūdinama „žmogus, sukurtas pagal Dievo ATVAIZDĄ“. Koks nuostabus žmogaus įvaizdis! Bet kaip šis įvaizdis lyginamas su tikrove, kurią nuolat stebime? Lemiamą vaidmenį čia vaidina KOKIĄ realybę norime nagrinėti: negražus medis, kurio šerdis supuvusi, kurio šakos ir lapai paveikti ligų ir kuris negali duoti vaisių, TAIP PAT yra realybė, tačiau ji tikrai neįkūnija savaime “Medžio ESMĖS “. Tačiau tai būtų galima apibūdinti ir taip: jo šaknys tvirtai sėdi žemėje, galingas kamienas yra aukštas, išsiskleidusios šakos gausiai duoda vaisių ir ko gero tai yra arčiau “Medžio ESMĖS “.

„Žmogaus tikrovės ir esmės“ taip pat nereikėtų painioti su daugybe deformacijų, ligų ir silpnybių, kurios ištiko šiuolaikinę žmoniją. Nuostabios žmogaus tikrovės savybės ir jėgos „jame ilsisi kaip šviesos spinduliai esantys žibintuose, tik kaip galimybė“…

(© Antonas Medvedevas)