Būdamas dešimties metų aš suvokiau save. Dvidešimties – ėmiau nebesuvokt ir vis dažniau stebėdavausi: kodėl aš taip elgiuosi?
Vėliau kasmet tolau nuo savęs ir jau klausdavau: kodėl tu šitaip?..
Dabar net nebeklausiu. Tegu daro, ką nori…
Nors Juozas Erlickas šias kelias eilutes pavadino kitaip (Svetimi), bet man tokia formuluotė labiau patinka… 🙂
Kai žmogus pakilo nuo žemės į kosmosą – jis atitolo nuo žemės ar prie jos priartėjo? Kas kaip nori tas taip atsakys – ir tegul. Svarbiausia kad tai parodo ir kitą poziciją, kad augant suvokimui, pradžioje žmogui ir yra skirta pamatyti tikrąją padėtį – kad jis sau nepriklauso, nėra savo veiksmų šeimininkas, imtų kelti atitinkamus klausimus ir ieškodamas artėtų prie šeimininko pozicijos.