Nepriklausomybė ir pilietiškumas…

Atslūgus nepriklausomybės dienos šventiniam šurmuliui su artėjančių prezidento rinkimų prieskoniu, verta būtų prisiminti kas gi yra PILIETIS, kurio pareiga ginti ir teisė reikalauti nepriklausomybės savo šaliai.

Tiek tautybė, tiek pilietybė yra žmogaus prigimtiniai požymiai ne tik suteikiantys tam tikrų teisių, bet ir susiję su tam tikromis pareigomis, kurių neatlikus netenkama ir šių teisių. Reikia akcentuoti, kad tautybė yra paveldimas požymis, kai tuo tarpu pilietybė yra susieta su realia situacija fiksuotu laiko momentu. Tautybė įpareigoja puoselėti kalbinių bei kultūrinių tradicijų tęstinumą, tuo tarpu pilietybė įpareigoja dalyvavimu šalies visuomeniniame gyvenime. Atitinkamai pagal šias pareigas tautybė ir pilietybė suteikia žmogui ir skirtingas teises.

Žmogaus teisių realizavimas uždeda tam tikras pareigas valstybei, kuri savo teisės aktais reglamentuoja valstybės įsipareigojimus savo piliečiams ginant jų teises. Istoriškai jau pirmosios dvi nepriklausomos Lietuvos konstitucijos, pavadinimas “Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai” paskelbtos – pirmoji Vilniuje 1918 XI 13 Lietuvos Aido Nr. 130 (178), antroji Kaune 1919 V 8 Laikinųjų Vyriausybės Žinių Nr. 66 priede, deklaravo luomų privilegijų panaikinimą bei visų piliečių lygybę prieš įstatimus ir žmogui reikalingų laisvių bei atitinkamų teisių suteikimą. Visa tai pakartojo Steigiamojo Seimo priimta Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija (L.V.ž. 1920 VI 12 Nr. 37), naikindama net istorijos eigoje įgytus asmenų titulus (“titulų nėra”), Teisiškai jau bereikšmius dėl luominių privilegijų panaikinimo bei visų piliečių sulyginimo prieš įstatimus. Lietuvos piliečių  teisės smulkiai ir su reikalingomis išimtimis išdėstytos 1922, 1928 ir 1938 metų konstitucijose. Čia taip pat pateikiamas ir apibrėžimas: “Pilietis – valstybės valdinys, skirtinas nuo svetimšalio. Jis pajungtas savo valstybės valdžios liepimams ir drauge jos globojamas – tiek namie, tiek užsieny. Jis turi atlikti jos uždėtas jam prievoles, betgi turi ir teisių. Šitos teisės įvairiose valstybėse nevienodos. O totaliai policinėse valstybėse, atsiradusiose šiame šimtmetyje, pilietinės teisės yra priartėjusios prie nulio. Priešingai, demokratinėse valstybėse pilietis turi vienur daugiau, kitur mažiau, bet užtektinai teisių – kiek jo žmogiška prigimtis reikalauja.”