Pamąstymams…

Tai va, ten parašyta, kad žmogui protas – kaip raiteliui žirgas. Visą laiką mus neša pirmyn. Tik ponas baronas sako, kad dabar žmonės kitokie patapo. Niekas to savo žirgo suvaldyt nebegali, ir todėl, jis galima sakyti, žąslus sukando ir ne raitelis dabar valdo savo žirgą, o žirgas, kur nori ten raitelį ir neša. Ir neša taip, kad raitelis net galvot pamiršo, jog jis norėjo kažkur nujoti. Kur žirgas nuneša, ten raitelis ir atsiduria.

…

Na jei jau protas taip įsiaudrino, kad pats nežino kur važiuoja, tai jam, savaime suprantama, tik prapultis ir belieka. Ir yra ten dar viena mintis. Tai man visai nesenai ponas baronas į ausį pašnibždėjo. Tokia mintis, kad visą šitą žmoniškąją išmintį vis tiek čia teks palikti. Bet to gailėtis nereikia, ponas baronas sakė, ir nereikia todėl, kad visų svarbiausio tai neliečia. Todėl ir dainuojama, kad ne tu pats prapulsi, bet tik tavo įsiaudrinusi galvelė.

Ištrauka iš Viktoro Pelevino romano „Čepajavas ir tuštuma“

Gan įdomus traktavimas nagrinėjant žmoniškosios būties supratimą, bet manau jog daugeliui skaitytojų pasirodys, kad šiuo metu tai tampa vis labiau aktualu ir liečia ne tik atskiras asmenybes, bet ir bendruosius mūsų visuomenės procesus.