Pastebėjimai…

Daugelis analitikų bei ekspertų nagrinėdami pasaulinės finansų krizės perspektyvas, prabilo apie politinių ideologijų krizę. Pasaulinei finansinių srautų “mašinai” buvo reikalinga vartotojiška visuomenė, kurios formavimas sugriovė tradicinėmis laikytas liberalizmo, socializmo, konservatyvizmo ideologijas, pastebi ir ko ne vienareikšmiškai sutaria visi. Tačiau, kokia perspektyviausia ideologija? Į šį klausimą mažai kas iš jų bando ieškoti atsakymo. Nedrąsiai reiškiama nuomonė, kad ateities ideologija yra socialliberalizmas.

Tačiau, kas tai yra socialliberalizmas?

Socialliberalizmas, sudurtinis iš dviejų žodžių: socialinis liberalizmas. Paprastai sakant tai liberali (laisva) veikla laikantis socialinio atsakingumo principų (nekenkiant aplinkiniams).

“Tarptautinių žodžių žodynas” socialliberalizmą apibrėžia kaip visuomenės ideologiją, kuri stengiasi suderinti žmogaus laisvę veikti ir valstybės siekimą užtikrinti visų visuomenės narių socialinį saugumą, todėl toleruoja mišriąją (privatinę ir valstybinę) ekonomiką.

Kad lengviau suprastume, palyginimui reikėtų pasakyti.

Klasikinis Liberalizmas, propaguojantis visišką veikimo laisvę, laikomas kapitalizmą pagrindžiančia ideologija. Pažvelgę į šios ideologijos perspektyvą, matome tokį vaizdelį: maišas pinigų, skrynia aukso ir vienas liberalas negyvenamoje saloje, kur jokie visuomeniniai interesai nevaržo jo veikimo laisvės.

Tačiau kaip rodo žmonijos istorija, pagrindinis prieštaravimas yra teiginys, jog „žmogus yra visuomeninė būtybė“.

Bet apie ką mes čia? Kas yra ideologija ir kam ji reikalinga?

Ideologija (graikiškai – idėjų mokslas) tai pasaulėvaizdis, kuris remiasi kokia nors idėja kaip aksioma (teiginiu, kurio teisingumas neginčijamas, todėl yra pamatinis). Ideologijos sąvoką 1796 m. įvedė prancūzų filosofas Destutt de Tracy. „Ideologų“ mokykla save suprato kaip priešingą kryptį Dekarto racionalizmui. „Ideologai“ bandė idėjų atsiradimą paaiškinti kaip biologinį procesą, kuris vyksta ne be jutiminės patirties.

Suderintą vertybių balansą, kurį ir galima vadinti ideologija, dažniausiai išsako visi visuomenės nariai, gal net galima pasakyti plačiau – visi žmonės. Kai kurie iš jų nesąmoningai, kai kurie sąmoningai suprasdami tai, apie ką diskutuojama, kai kurie nors ir sąmoningai bandydami prieštarauti tam, tačiau dėl argumentų stokos nesąmoningai sutikdami su kai kuriais oponentų pažiūrų teiginiais.

Terminas ideologija galioja kai diskutuojame apie ateitį, tačiau kai kalbama apie praeitį tai jau vadinama filosofija?

A. Statkevičius savo straipsnyje „XXI-ojo amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra” pateikia labai daug kritinių pastabų apie tai kaip žmonės dabar supranta filosofiją, kas yra filosofija, kokia jos paskirtis ir perspektyva. Tačiau dėstyme vartoja specifinius terminus ir mokslinius apibrėžimus kurie platesnei masei besidominčių skaitytojų užmaskuoja pačią pagrindinę ir gan paprastą tiesą, „raudona linija“ išsiskiriančią visame straipsnyje, kad filosofija, nuo pat jos atsiradimo, žmonėms buvo reikalinga tam, kad galima būtų pateisinti savo veiksmus. Žmonija bei atskiri jos individai ir jų grupės nuo pat savo ištakų kankinosi užsiduodama klausimą: „kodėl aš tai darau ar padariau?“. Reikia akcentuoti, kad tai būdinga žmogui tiek kaip individui, tiek kaip visuomenės nariui.

Šie savęs pateisinimo ieškojimai galų gale virto filosofiniais traktatais bandančiais pateisinti tiek atskiro žmogaus elgesį, tiek atskirų visuomenės grupių elgesį, tiek bendrai visos žmonijos elgesį. Kintant ekonominei bei visuomeninei sanklodai kito ir paaiškinimai, taigi galima sakyti kito ir filosofinės pažiūros, atsirado įvairios jos kryptys.

Kaip tai atsispindi mūsų šalyje?

„Vykstant politinėms permainoms mūsų šalyje ir prisimenant, kaip asmenys, staiga tapę politikais, formavo politines partijas ir rinkosi jų pavadinimus, susidaro įspūdis, kad veikiau tos didžiosios ideologinės kryptys pasigavo žmones, o ne jie patys sąmoningai pasirinko jas.“ Rašo Eligijus Dzežulskis-Duonys savo straipsnyje „Palaikyčiau socialdemokratus, jeigu jie būtų“.

Taigi pasimetę ideologijose mūsų šalies politikai, jau nebežino kokios partijos kokia ideologija. O gal sąmoningai klaidina visuomenę ir savo rinkėjus, bandydami rasti universalų instrumentą rinkėjų palankumui pelnyti?

 Būsimasis ūkio ministras Dainius Kreivys teigė, kad jam apsispręsti eiti iš verslo į politiką padėjo matymas ir suvokimas, ką galima ir reikia daryti.

Pasiteiravus, kaip pavyks derinti socialiai orientuotą konservatorių-krikdemų programą su liberaliomis koalicijos partnerių ekonominėmis nuostatomis, D.Kreivys tvirtino, kad visi turėtų suprasti, jog efektyvi ekonomika bus tik tada, kai susikurs platus vidurinis visuomenės sluoksnis. „Nesvarbu, kas būtume: konservatoriai ar liberalai, visi turime būti suinteresuoti mažinti socialinę atskirtį ir gausinti vidurinį visuomenės sluoksnį“, – dėstė D.Kreivys (Būsimi ministrai tempia antklodę ant savęs (Delfi)).

Mažinti socialinę atskirtį ir gausinti vidurinį visuomenės sluoksnį, tai pamatiniai socialliberalizmo ideologijos teiginiai, kuruos kaip matome puikiai „suvokia“ net ideologiškai pasimetę konservatoriai.

„Pasimetusi minia, alkana ir besiblaškanti žvalgosi aplink, žiūri vienas į kitą, ieško kieno akyse dar spindi ramybė, kieno žodžiai dar galėtų įžiebti vilties kibirkštėlę…   kas galėtų tapti jų lyderiu ir vedliu?“

Ištrauka iš pasakos ar planuojama netolima ateitis?