Apie paprastus dalykus sudėtingai … ( menas )

.      Remdamiesi kibernetikos principais aptarkime meną. Gamtoje meno nėra, yra objektyvūs signalai, kurie „numatytu“ būdu veikia instinktus. Instinktas yra valdymo sistema, kurioje signalas kuria numatytą informaciją, kuri yra stiprinama norint pasiekti „grobį“. Žmogaus gyvenimo būdas yra kultūra, joje viešojoje erdvėje eliminuota jėga, todėl gyvenant kultūroje be papročių būtinas menas ir filosofija. Menas atsiranda todėl, kad žmogus sugeba priimti objektyvius signalus pagal prasmę arba signalų „paveikslais“ (formomis) perduoti kokią nors prasmę, t. y. jis turi transcendentinių sugebėjimų. Transcendencija mene yra viena iš pasekmių, gimdančių entropijos didėjimą darbinio kūno darbui smegenyse ne dėl tikslo, o atminties indoktrinacijai, kad būtų galima mąstyti be informacijos stiprinimo.
.      Menininkas yra asmenybė, turinti tokį žinojimo lobyną atmintyje, kuris leidžia kurti transcendenciją skatinančias naujas formas ir taip išgelbėti savo ir stebėtojų sielas. Tačiau menas yra tik tada, kai formos gražios, tai yra nekeliančios tikslo, o tik minčių įvairovės sklaidą be jokių apribojimų (entropijos didėjimą) stebėtojo sieloje. Kiekvienas menininkas savo priemonėmis perteikia begalinės erdvės ir amžinos laike formų įvairovės suvokimą, norėdamas „įrodyti tai, kas neįrodoma“,- grožiu suvokti begalybę ir amžinybę. „Meno kūrinys atsiranda tada, kada konfliktas tarp ribotumo ir begalybės sprendžiamas įtikinama begalybės pergale prieš ribotumą“ [62]. Kitaip tariant, meno paskirtis yra kurti grožį – kultūros dalyką, galintį be „kliūčių“ didinti entropiją smegenyse minčių plėtra be „stabdžių“ ir patirti estetinį pasitenkinimą, o ne kelti tikslus darbui, kurie taip pat didina entropiją smegenyse. Grožis gali būti tik informacijos atžvilgiu atviroje erdvėje. „Meno misija – išreikšti nedalomą pasaulio vienybę. Menininkas – žmonijos bendravimo kūrėjas, o ne skaldymosi veiksnys.“ (O. Milašius). Skaldymosi individams nereikia, nes kiekvieno iš jų tikslas yra padėti populiacijai išlikti.
.      Remiantis energoentropikos esme, kiekviena ribota struktūra verčiama „pasiduoti“ entropijos didėjimo tendencijai. „Nepasiduoti“ aplinkos signalų spaudimui galima tik išvysčius atsveriantį jį minties darbą. To nedarant –nelieka subjekto. Grožis didins entropijos didėjimą atmintyje be tikslo ir padeda subjekto sielai įveikti „triukšmą“. Gyvenimas negali būti bet koks, o kultūra nustato, kad jis turi būti gražus. Pagrindinis prieštaravimas gyvose struktūrose yra „kibernetinis“ prieštaravimas tarp kūno malonumo egoizmo ir atminties laisvo noro „tapti vergu“ ir dirbti struktūros tikslui. Grožis teikia dvasią…

(Rimantas Kalinauskas, Energoentropiniai žmogiškumo pagrindai; VGTU; 2008; ISBN 978-9955-28-245-7; p. 490)