Nesenai citavau: „ nėra nei tiesos, nei melo. Yra tik mūsų požiūris į … ir vertinimai…“
Bet Orwellas būtų pasakęs kiek kitaip – tai dvejamintė, arba dviejų vienas kitą paneigiančių dalykų buvimas mūsų galvose vienu ir tuo pačiu metu. Tai ne cinizmas, o nuoširdus tikėjimas, kad du vienas kitą paneigiantys dalykai tikrai egzistuoja. Viską lemia, kas, kur ir kada klausia. Mes už kapitalizmą ir rinką, kai laimime jo finansines galimybes, bet mes mūru stojame prieš jį, kai mums reikia socialinio solidarumo ir bent minimalaus populiarumo visuomenėje. Tai situacinė tiesa, arba mobilioji tiesa, kaip ją nusakė Erichas Frommas, komentuodamas JAV rašytojo Alano Harringtono romane Life in the Crystal Palace aprašytą fenomeną – laisvai konvertuojamą ir nuolat keičiamą tikėjimą tuo, kas paverčia mus bent akimirką saugesniais. Ypač ieškantis darbo. Reklamuoji firmos produktą arba aukštosios mokyklos programą ir nuoširdžiai tiki, kad ji yra pati geriausia pasaulyje. Bet vos tave išmeta iš darbo arba pats pereini į konkuruojančią firmą, su tokiu pačiu užsidegimu ir akyse švytinčiu tikėjimu pradedi skleisti tiesą pasauliui apie jos prekę. Iš tikrųjų tai yra kapitalizmo struktūros ir socializmo energijos samplaika – dešinės ir kairės persipynimas it Bacho fugoje. Kairieji milijonieriai – kaip, pavyzdžiui, George’as Sorosas arba Holivudo aktoriai – yra puiki šito fenomeno (įžvalgiai analizuoto Slavojaus Žižeko) iliustracija. Tu krauniesi milijonus iš struktūros, per kurią bankrutuoja ištisos valstybės…Vienoje iš savo publikacijų Andrius Navickas tik patvirtina tai lokaliai (Lietuvoje) realiu pavyzdžiu:
Kaip per 18 minučių išlaisvinti universitetus nuo akademinio sąžiningumo.
There is clearly a lot to know about this. I would love to thank you for the efforts you’ve complete in writing this good post. I am hoping the matching greatest work from you sometime soon as well.
Thanks. I will hope, too