Kai tau dvidešimt metų žmogau
Koks turtingas esi tu.
Gamta dovanoja tau nuostabius
Saulėtekius ir saulės nusileidimus.
Tu čia nespėjai pasidžiaugti,
Vaikystė tavo jau praeityje…
Jaunystė, kaip šelmis vėjelis
Prasinešė, trumpas kelialis…
Ir nors dar nieko nesuspėjai tu suprasti,
Tau buvo suteikta: mylėti, neapkęsti…
Didžiausią atleidimo dovaną pajausti
Pakilt dvasia aukštai ir sklęsti, sklęsti…
Beprotiškos meilės skraiste apsigaubti,
Aistros stebuklingam glėbį pasijausti…
Čia viskas greta šokinėja ir persipina, susilieja
Gyvenimo juoko jausmai išausti
Tau dovanos pilas. Jauti?
Išgerti tą taurę lig dugno turi
Kiekvieną jaunystės minutę brangink
Ji tam skirta, ji tavyje… girdi?
Leave a Reply