„Kalbant apie garsiąją “kovą dėl b_ū_v_i_o”, man atrodo, kad tai kartais daugiau teigiama, negu įrodinėjama. Ji vyksta, tačiau kaip išimtis; vyraujantis gyvenimo aspektas n_ė_r_a stoka, nėra badas, priešingai, yra gausa, perteklius, net absurdiškas švaistymas,- kur kovojama, ten kovojama dėl v_a_l_d_ž_i_o_s… Nedera painioti Malthuso ir gamtos.- Tačiau tarkime, kad tokia kova vyksta – ir iš tikrųjų ji vyksta,- deja, ji baigiasi priešingai, negu norėtų Darwino mokykla, negu apskritai būtų galima n_o_r_ė_t_i ja sekant: būtent stipriųjų, pranašiųjų, laimingų išimčių nenaudai. Rūšys n_e_s_i_v_y_s_t_o tobulybės link: silpnieji nuolat įveikia stipriuosius – tai lemia jų skaitlingumas, be to, jie g_u_d_r_e_s_n_i… Darwinas užmiršo dvasią (tai angliška!), s_i_l_p_n_i_e_j_i__ t_u_r_i__ d_a_u_g_i_a_u__ d_v_a_s_i_o_s…”
Ištrauka; “Stabų saulėlydis”; Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche)
Puiki, užburianti ir verčianti susimąstyti citata.