Vienas šiandien gautas laiškas privertė vėl susimąstyti apie savo vertybes bei apie mūsų visuomenės vertybes šiuo gan nelengvu krizės laikotarpiu. Laiške cituojami žodžiai iš dainos:
„Kaip tu gyvenai,
O gal jau supratai,
kad joks velnias, nepakiš pagalvės.
Kiek daug metų ėjai,
Laimės nepavijai,
Kiekvienas – savo laimės kalvis….”
Tuo pačiu prisiminiau nesenai matytą jaunos dramaturgės Anetos Anra (slapyvardis 🙂 tikriausiai) spektaklį pavadintą „Bestija žydrom akim“ ir ištrauką iš jo:
„O kas liks po manęs, teatro aktoriaus? Įrašai teatro muziejuje? Kas liks po manęs? Vien svetimi pavidalai, svetimos mintys ir tekstai, svetimos grimasos. Atsibodo viskas, atsibodo gyvenimo teatras, atsibodo būti dėmesio centre. Uždanga nusileidžia, žiūrovai išeina, ovacijos nutyla, ir lieku vienas su penkiais grimo sluoksniais, besimakaluojančiu galvoje tekstu, personažo šleifu pustuščiame teatre“
Argi ne tas pats laukia mūsų šiandieninių politikų, seimo teatre vykdančių svetimus užsakymus? Tačiau ar jie mąsto apie tai? Galbūt jie ir susimąsto, kai baigiasi posėdis, uždanga nusileidžia ir vėl lieki pats savimi… Tačiau ko gero svarbiau ar apie tai susimąstome mes, rinkėjai, tiek dabar žiūrėdami šį politinį spektaklį, tiek rinkimų metu patikėdami atstovauti mūsų interesus tiems, kurie sukuria geresnį šou, moka geriau vaidinti žadėdami net pačius nerealiausius dalykus…
Leave a Reply