 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
|
Prašau… atleisk, išeik, pamiršk, paleisk… Nors dar palauk, leisk atsisveikinant, dar prisiglaust… Kad atminty išliktų šiltas jausmas… Aš priglundu… jaučiuos kaip mažas vaikas… Tik vieno trokštu… Kad sustotų laikas… …Bet… tai iliuzija, tai sapnas… reik nubusti Ir vėl ramybę savyje pajusti… ………….. (Gražina) Šios kadencijos miesto valdžia, atvirai tyčiodamasi iš Vilniaus gyventojų bendruomenės, dar Viliui Navickui būnant meru, pripažino privedusi miestą prie bankroto… Iš tikrųjų tada pirmuoju uždaviniu tampa miesto išsaugojimas. Aš sau užduodu klausimą: ar vilniečiams reikalinga tokia valdžia? Ar jie vėl balsuos už tai, kad būtų valdomi, kad būtų įsakinėjama, o paskui švelniai skėstelima rankomis: […] Pamiršau, o pamiršau Aš tavo veidą. O taip svajoju Šypseną jame regėt… Kaip atvaizdas vandenyje Papūtus vėjui… Suraibuliavo ir nutolo, Tik balsas dar girdėt… Laimingas juokas Buvo, bet o gal, Neryštingumo virpulys Prisiminimų slegiamas? Ir jis nutolsta aidu… Sielai tik liūdėt… Svajonėms kelią!!! Jei klaidas atleidome… Jaučiu aš gamtą Supančią mane Jaučiu ir žmones skubančius gyventi… Kas aš ir kiek Dar telpa manyje? Jėgos, švelnių jausmų Ir poveikio į žmones… Svajonės, viltys Tarsi atgaja Pagundoms, klastai Ir silpnybėms žmoguje… Gyvenimas gražus Išdaigom savo tavyje Meile be atsako… Reakcija atgaline… (autorius nežinomas) Kiekvienas mūsų sveikatos rodiklis – tai ne kūno, o dvasios būklė… (W.Roades) |
|