 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
|
Meilė protą mūs užvaldo Nuo pažinimo iki naujo pažinimo Vesdama. Išbandymas po išbandymo Link sąmoningo nuolankumo, susitaikymo… Ji švelniai padeda mus augti, Lyg sodininkas rožei nuostabiam sode… Любовь умом же нашим правит От познания к познанию сопровождает. Испытание за испытанием дарит К осознанному усмирению ведя… Нашему сердцу, как розе в саду, Нежно расцвести помогает… […] . Argi įmanoma mylėti uolą, Kur stūkso pajūrį šalta? Ji laužo šelmę jūros bangą, Audroj virš jos pakyla, ketera balta… . Argi gali prie jos priglausti širdį? Ji gi kliūtis tavų audrų kely… Tačiau ir negali sakyt, kad ji sudaužo viltį, Ant jos gi stovi, kelią rodo, ugnelė švytury… . Gi protas, tai ne tuščias […] Prašau… atleisk, išeik, pamiršk, paleisk… Nors dar palauk, leisk atsisveikinant, dar prisiglaust… Kad atminty išliktų šiltas jausmas… Aš priglundu… jaučiuos kaip mažas vaikas… Tik vieno trokštu… Kad sustotų laikas… …Bet… tai iliuzija, tai sapnas… reik nubusti Ir vėl ramybę savyje pajusti… ………….. (Gražina) Šios kadencijos miesto valdžia, atvirai tyčiodamasi iš Vilniaus gyventojų bendruomenės, dar Viliui Navickui būnant meru, pripažino privedusi miestą prie bankroto… Iš tikrųjų tada pirmuoju uždaviniu tampa miesto išsaugojimas. Aš sau užduodu klausimą: ar vilniečiams reikalinga tokia valdžia? Ar jie vėl balsuos už tai, kad būtų valdomi, kad būtų įsakinėjama, o paskui švelniai skėstelima rankomis: […] |
|