Bespalvis
Sutvėrė Dievulis pasaulį tada…
Tik mosto reikėjo – ir rados staiga.
Toks pilkas, planetoj taip tuščia, nyku-
Vanduo ir kalnynai bespalviai – klaiku…
Nei gyvio dėkingo, nei augalo doro…
Akims malonumo galingas panoro.
Ir vėl sumosavo: – Lai būna Gamta.
Ji – mano tarnaitė, šiai žemei skirta.
Pridarė Dievulis teptukų, dažų,
Jai liepė darbuotis, kad būtų gražu.
Nuėjo Gamta per žemynus – plačiai,
Per vandenis driekė dažus išdidžiai…
O orui skaidriajam neliko nei kiek,
Nors meldė galingo, negavo vis tiek…
Paliko orelis be jokios spalvos –
Bespalvis, bekvapis, gaivus nuolatos.
Kur slenka, vis glaudžias ir prašo visų –
Saulėtekio saulės gelsvų spindulių,
Žydros – vandenėlio, žolynų – žalios,
Tamsiosios naktelės – juodosios spalvos…
Bet nieks nenudažė. Ir liko jisai
Nematomas akiai, bespalvis visai…
(Elena Nikonovienė, Prisilietimai, poezija, Vilnius 2014, ISBN 978-609-8031-31-7 )
Leave a Reply