… žieminis …

Šiandien sniegutis
Saulutėj žybsėjo,
Į lauką kvietė,
Šaltis nosin žnybsėjo… 🙂

Metus pradedant pasižvalgymu savo internetiniame puslapyje

Verčiu gyvenimo dienoraščio lapus.
Minčių verpetuose, lyg koncerte…
Prisiminimų ir svajonių kratinys trapus
Ir viskas sudėliota čia internete …

Jaukių švenčių ir laimingų Naujų …

Cozy Holidays and Happy New Year…

Уютных праздников и счастливого Нового Года…

DIALOGAS…

– … Mielas Žmogau, gyvenimo prasmės klausimas globalus, nors jis ir iškyla kiekvienam žmogui vienu ar kitu metu. Atsakymas irgi turėtų būti išeinantis iš globalių pozicijų, apibendrintas. Tokių pasvarstymų daug, bet apibendrinto atsakymo nėra. Taigi, nesikankinkim ir drąsiai siūlykim savo variantus. Mano toks: gyvenimo prasmė – po savęs palikti sveikus palikuonis. Ši taisyklė galioja tiek žmogui, tiek gyvūnui, tiek augalui. Tai išlikimo klausimas.

  • … Tačiau tai neleidžia mums daryti IŠVADOS apie tikrąją jo (ŽMOGAUS) esmę, nes ją apibūdinantys bruožai yra tik tie, kurie jį SKIRIA nuo gyvūno…

– Mes čia kalbame apie skirtingus dalykus, nors gal ir susijusius. Atsakant į tavo pastabas, reikėtų panagrinėti genetiką, o aš mažai ką joje suprantu, antras dalykas, mane labiau domina žmogaus kaip reiškinio prasmė, o ne jo išskirtiniai bruožai … Be to tu žmogų paraišai didžiosiomis raidėmis, o tai reiškia, kad tave labiau domina socialiniai dalykai, žmogus kaip dominantas …, bet su prasme tai mažai kuom siejasi …

  • O kas tada yra žmogiškumas? Panašumas ar išskirtinumas?

– Tai civilizacijos pasekmė, o ne prasmė

  • O tai čia žmogiškumas – civilizacijos pasekmė?

– Apsilankyk pas pirmykščius žmones ir pasidairyk;

  • … bet reikėtų pasvarstyti ir prielaidą, kad civilizacija – žmogiškumo pasekmė… gal civilizacija vystėsi tik todėl kad pas pirmykščius jau buvo žmogiškumo užuomazgų… o tai jie ir būtų likę beždžioniškame lygyje …

– Negali būti civilizacija be žmogaus, kaip višta be kiaušinio…

  • O tai ką tada tai galėtų reikšti …

– Žmogus bendruomeninis gyvūnas ir tai tik todėl, kad taip lengviau išgyventi. Iš čia išplaukia ir visokie žmogiškumai, savitarpio pagalba ir t.t. Padedant kitam tu padedi sau, va ir visa civilizacija. Egoizmas.

  • Taip su tuo nepasiginčysi… Tačiau iš to ko gero galima daryti prielaidą, kad žmogiškumas nėra civilizacijos pasekmė, o greičiau atvirkščiai… Civilizacija yra žmogiškumo išdava bei pasekmė… Tada toliau siekiančios įžvalgos mums jau suponuoja prielaidą, kad čia svarbų vaidmenį vaidina žmogaus egoizmas… TAIP… bet kuris žmogus turi egoizmą ir klausimas kaip juo naudojasi??? Kaip jį supranta?

– Ego yra ego, reiškia žmogus, pirmoje eilėje, nukreiptas į save. Jis ir kitam padeda todėl, kad tai naudingiau sau. Kada užpuola vilkai tikslingiau gintis drauge, o ne po vieną…

  • Taip… Peilis gulintis ant stalo irgi yra tiktai peilis. Tačiau viskas priklauso nuo ketinimų bei kėslų to, kurio rankose jis atsiduria… Įrankis yra įrankis…

 

ŽMOGAUS TIKROVĖ IR GYVENIMO PRASMĖ…

Į klausimą apie žmogaus gyvenimo prasmę galima bandyti atsakyti tik nagrinėjant jo esmę bei tikrovę. Kaip prieštaringos šiuo klausimu išsakomos nuomonės! Vieni tvirtai tiki žmogaus gerumu, o kiti vadovaujasi mintimi, kad žmogus iš prigimties yra blogis. Dar kiti mano, kad tyrinėjant gyvūnų elgesį galima padaryti išvadas apie žmogaus esmę. Bahajų mokymuose yra aiškūs teiginiai apie žmogaus esmę ir jo vietą visatoje. Kiekviena iš įvairių „kūrinijos pakopų“ (mineralas, augalas, gyvūnas, žmogus) pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios papildo visus ankstesnių pakopų ženklus. Tai pasakytina ir apie žmogų, kuris vis dėlto užima ypatingą, PAGRINDINĘ poziciją pasaulyje: žmogaus lygis yra tiek MATERIALAUS, tiek DVASINIO pasaulio dalis. Tuo pačiu nėra abejonių, kad žmogus turi daugybę fizinių savybių, kurios jį jungia su gyvūnais ir net su augalais bei mineralais. Tačiau tai neleidžia mums daryti IŠVADOS apie tikrąją jo esmę, nes ją apibūdinantys bruožai yra tik tie, kurie jį SKIRIA nuo gyvūno. Tiesą sakant, ŽMOGIŠKUMAS žmoguje nėra medžiagų apykaita, ne jausmų ar instinktų buvimas, bet jo sugebėjimas atpažinti savo gyvenimo šaltinį ir TIKSLĄ, mąstyti, tikėti, priimti sprendimus ir vystytis dvasiškai. Tai yra dvasiniai požymiai, dėl kurių žmogus tampa žmogumi…

„KIEKVIENO sukurto daikto vidinėje esmėje Jis paslėpė VIENĄ savo vardą ir padarė jį taip, kad pažinus jį suvoktume šios vienos iš jo savybių didybę. Tačiau žmogaus realybę jis pasirinko kaip visų savo vardų ir savybių spindėjimo KONCENTRATĄ ir kaip savo paties veidrodį … Tačiau šios jėgos … jame ilsisi, tarsi liepsna, pasislėpusi žvakėje, kaip šviesos spinduliai, uždaryti žibintuose, tik kaip galimybė “. – Bahá’u’lláh

Čia jis išsireiškia šiuolaikiškai nors kalba yra maždaug tokia pati, kaip ir ankstesnėse religijose, kai buvo apibūdinama „žmogus, sukurtas pagal Dievo ATVAIZDĄ“. Koks nuostabus žmogaus įvaizdis! Bet kaip šis įvaizdis lyginamas su tikrove, kurią nuolat stebime? Lemiamą vaidmenį čia vaidina KOKIĄ realybę norime nagrinėti: negražus medis, kurio šerdis supuvusi, kurio šakos ir lapai paveikti ligų ir kuris negali duoti vaisių, TAIP PAT yra realybė, tačiau ji tikrai neįkūnija savaime “Medžio ESMĖS “. Tačiau tai būtų galima apibūdinti ir taip: jo šaknys tvirtai sėdi žemėje, galingas kamienas yra aukštas, išsiskleidusios šakos gausiai duoda vaisių ir ko gero tai yra arčiau “Medžio ESMĖS “.

„Žmogaus tikrovės ir esmės“ taip pat nereikėtų painioti su daugybe deformacijų, ligų ir silpnybių, kurios ištiko šiuolaikinę žmoniją. Nuostabios žmogaus tikrovės savybės ir jėgos „jame ilsisi kaip šviesos spinduliai esantys žibintuose, tik kaip galimybė“…

(© Antonas Medvedevas)