Skaisčią saulę, jūrą žalumos lai pavasaris Jums dovanos.
Geros nuotaikos, jaukių švenčių ir stiprių margučių…
 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
| Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
|
Skaisčią saulę, jūrą žalumos lai pavasaris Jums dovanos. (Tęsinys; prdžia 2015-02-20 įraše bei http://matutis.eu/demokratija-ir-ekonomika/ ) Toliau kalbant apie demokratiją ir ekonomiką dar reikėtų prisiminti „perestroikos“ laikus ( XX amžiaus paskutiniai dešimtmečiai griūvančioje Tarybų sąjungoje). Tada buvo pradėta M. Gorbačiovo pertvarkos politika su viešinimo (glasnost) akcentu. Viso to tikslas buvo demokratinių procesų suaktyvinimas visose didžiosios sovietų sąjungos kertelėse bei daugumoje gyvenimo sričių, o kai kuriose vietose netgi jų sukūrimas. Kaip vieną iš šios politikos niuansų, labiausiai susijusių su ekonomika, reikėtų prisiminti nurodymą, kad direktoriai įmonėse turėtų būti renkami jų bendradarbių. Tai savo straipsnyje „pertvarkos strategija: ar tikrai Gorbačiovas tikėjo reformomis?“ rašo Vladimiras Fedorovskis (Владимир Федоровский; „Стратегия перестройки: действительно ли Горбачев верил в реформы?; („Atlantico”, Франция)). Žiūrint iš šios dienos perspektyvų tai atrodo truputį keistokai, bet tada tai buvo įsivaizduojama kaip demokratijos apraiška ir bandoma motyvuot, kad tai skatins viešinimą bei demokratijos brandą. Kas iš to išėjo? Ogi dauguma įmonių kuriose buvo suskubta įvykdyti rinkimus pradėjo dirbti nuostolingai. Eiti direktorių pareigas masiškai pradėjo nekompetentingi vadovai, neišmanantys ekonominių procesų bei gamybos subtilybių… Tad nenuostabu, kad pradėjo strigti tarp gamybiniai tiekimai, pristatymų bei užsakymų logistika ir dar daugelis kitų labai svarbių ekonomikos gyvybingumui faktorių. Visa tai vedė prie ekonomikos smukimo, tad šis nurodymas gana greitai buvo atšauktas. Tai buvo pripažinta kaip didžiulė klaida, nors bendrai paėmus 1986 metais pradėta Gorbačiovo reformų sistema, kai jis kreipėsi į inteligentiją su kvietimu ir pradėjo savo viešinimo (glasnosti) politiką, buvo kaip kelias skatinantis demokratijos procesų raidą. Klaidos, klaidos, klaidos… Tačiau viskas gi buvo daroma tik su gerais norais. Tačiau liaudis sako: „gerais norais, kelias į pragarą grįstas“…
(Tęsinys; prdžia 2015-02-20 įraše) … Neseni įvykiai Egipte. Ten po diktatoriaus nuvertimo ir demokratiniuose rinkimuose išrinkto dar aršesnio diktatoriaus bei, kaip teigiama, religinio fanatiko ir po to sekusių įvykių susidarė sudėtinga politinė bei socialinė situacija praktiškai pakirtusi šalies ekonomiką. Nagrinėdami Egipto ekonomiką 2013 metais nesunkiai pastebėsime, kad tuo metu šalyje stebima infliacija, nedarbo lygio augimas, auganti valstybės skola. Panašiai kaip ir Detroite, auga socialinės išmokos: 2011 metais jos sudarė 123 milijardus Egipto frankų, o 2012 jau 135 milijardus Egipto frankų. O viskas prasidėjo liaudžiai sukilus nuversti diktatoriaus. Nuvertė, nulinčiavo ir surengė demokratinius rinkimus. Tačiau pasirodė, kad liaudis ir čia kaip Detroite. Išsirinko sau lyderį pagal pažadus, o jis pasirodo dar didesnis diktatorius. Nesusipratimai, kruvini santykių aiškinimaisi tęsėsi. Jei šį katilą taip ir palikti virt, tai diktatorius ko gero būtų pasiekęs savo. Tačiau įsikišo tarptautinė nuomonė ir diktatorius buvo atstatydintas karinio perversmo metu. Kareiviai tam kad nekiltų papildomų neramumų. Arba tam kad kilę neramumai būtų optimaliai suvaldyti. Suvaldžius neramumus pradeda atsigauti ekonomika… Tai puikiai patvirtina mums iš istorijos gerai žinomas Vokietijos pavyzdys. „Kaip bevertintum nacių lyderį Adolfą Hitlerį (o jis buvo vienas iš germanų diktatorių, žūtbūt pasiryžusių naciją prikelti iš pelenų), jo ekonominė ir socialinė politika, ypač 1933 m. sausio 30 d. jį paskyrus Vokietijos kancleriu, verta gilios analizės.“ Savo straipsnyje „Kodėl A.Hitlerio ekonominė ir socialinė politika verta dėmesio?“ rašo Č. Iškauskas. Tačiau čia reikia prisiminti ir užakcentuoti, kad A.Hitleris ir jo nacistinė partija buvo išrinkti pačiuose demokratiškiausiuose rinkimuose. Tuometinė Vokietijos ekonominė padėtis buvo ir taip sunki, o prie to prisidėjo dar ir pasaulinė krizė. „Antai, jeigu pasaulinės pramonės produkcijos gamybą 1929 m. laikysime 100 procentų, tai JAV 1932 m. pasiekė žemiausią jos lygį (55 proc.), po jos – Vokietija (59 proc.), paskui Kanada (68 proc.). Taigi, tarp didžiųjų Europos šalių Trečiojo reicho pramonė nugrimzdo į giliausią dugną. Tačiau paskui Vokietija ėmė iš jos ko ne sparčiausiai ropštis (jau 1935 m. pasiekė 96 proc. prieškrizinio lygio).“ Taigi suvaldžius neramumus, tai turėjo teigiamo poveikio ekonomikai. Tuometinės Vokietijos ekonominis atsigavimas buvo pasekmė demokratiniuose rinkimuose išrinktų nacių vykdytos diktatoriškos socialinės ekonominės politikos…
(tęsinys: http://matutis.eu/demokratija-ekonomikoje/ )
Rašydama straipsnį apie Detroito bankrotą Julija Latinina (ЮЛИЯ ЛАТЫНИНА) jį pradeda konstatuodama, kad tai faktas rodantis „grynąjį social-demokratinės ideologijos arba tiesiog demokratijos bankrotą“. O kaip to pagrindinę priežastį nurodo „baltųjų pasitraukimą“ (pabėgimą). Tai lėmę faktoriai du: pirmas – stiprios profsąjungos, antras – migracija. Paskutinius keturis dešimtmečius valdžiusių merų juodaodžių demokratų, kitaip tariant Barako Obamos antrininkų, politika miesto ekonomikoje privedė prie to, jog mokesčių našta nuvertino nekilnojamąjį turtą, O pusę bankroto byloje pripažintos skolos sudaro pensijinių išmokų įsiskolinimai buvusiems tarnautojams. Nelogiškų sprendimų situaciją puikiai iliustruoja vietinio filantropo Roberto Tompsono pasiūlymas dviem šimtais milijonų paremti mišriųjų mokyklų kūrimą (pusiau privačios pusiau valstybinės), kuris sukėlė didžiulius mokytojų protestus. Mokytojų, kurie iš mokyklų išleidžia rašyti bei skaityti nemokančius mokinius, tačiau gaunančių valstybines privilegijas, kurių jie ir stojo ginti. Visame dėstyme net neužsimenama apie tai, kad pigesnė darbo jėga yra juodaodžiai, kurie pagal visus kapitalizmo (liberalizmo) dėsnius ir išstūmė baltuosius, ir kažkodėl net nesvarstoma liberalizmo ideologijos įtaka bei pasekmės šiuose procesuose. Žinoma, akcentuoti, kad visuotinio balsavimo metu rinkėjai greitai supranta, jog jiems politikai skolingi ir balsuoja už daugiausiai žadančius, paprasta. Žymiai sudėtingiau pastebėti, kad tai mažai ką bendro turi su demokratija. Toliau analizuojant situaciją faktai susidėlioja taip, kad gale puikiai tinka išvada: „tokiu būdu rinkėjai pademonstravo retus gabumus balsuojant už kandidatus išrinkti tokius, kurie netgi demokratine vadinamoje Amerikoje, elgėsi kaip trečiųjų šalių diktatoriai…” (tęsinys: http://matutis.eu/demokratija-ir-ekonomika/ ) Žiūriu, kavos kvapų išbudintas, Na o pasaulis visas krutantis (autorius nežinomas ©) |
|