Kartą tėvas su mažu sūneliu iškeliavo toli nuo namų ir, pakilę į kalno viršūnę, apsinakvojo trobelėje. Auštant saulė išvaikė tamsumas ir snieguotos viršukalnės nusidažė oranžine spalva.
Atsibudo sūnus. Jis pamatė degantį dangų ir liepsnojančias viršukalnes. Jis buvo dar mažiukas, o langas pakankamai aukštai, todėl ir matyti galėjo tik per patį viršulangį. Neaišku, kas taip liepsnoja? Berniuką apėmė nerimas, jis panoro grįšti į vakar dieną, kai dar buvo namie su mama. Jis pagalvojo, kad išvis būtų buvę geriau niekur nekeliauti. Tikriausiai šitas naujas dangus reiškia nelaimę ar gaisrą.
Kildama saulė sušildė sniegą, kuris taip ilgai gulėjo šaltas ir negyvas kalno šlaituose. Ji aptirpdė sniego vėpūtinius ir lavinos pradėjo garmėti žemyn į slėnį.
Nuo siaubingo griausmo mažylis dar labiau išsigando negu nuo liepsnojančio dangaus. Jis puolė prie tėvo ir ėmė jį purtyti, o išbudinęs suriko:
„Tėte! Tėte! Atsibusk! Tai pasaulio pabaiga!“
Tėvas pramerkė akis ir atsistojęs apsižvalgė pro langą. Jam buvo viskas gerai matyti per langą, kuris buvo gerokai per aukštas mažam sūneliui.
Tėvas pamatė saulės apšviestas viršukalnes liepsnojančias aušros spalvomis. Išgirdo sniego lavinų, kurias sukėlė šilti saulės spinduliai, griausmą. Jis žinojo, kad greitai pasilies šviežias vanduo į slėnio išdžiūvusią žemę ir ji vėl atgis. Tą visa jis suprato ir norėdamas nuraminti sūnų paėmė jį už rankos:
„Ne, mano sūnau, – tarė jis. – Tai ne pasaulio pabaiga. Tai naujos dienos aušra…“
(Ištrauka, William Sears, “Kaip vagis naktį”)
