Vadovas ir organizacijos dvasia

       Kažkada jau kalbėjome apie organizacijos dvasią, jos atitikimą organizacijos misijai. Visai nesename įraše http://suntzu.lt puslapyje randame parašyta: „Žmonės į vadovaujančias pareigas skiriami visų pirma dėl jų naudos visos organizacijos labui“. Tai parodo, kaip vadovui svarbu jausti organizacijos dvasią. Na o toliau jau technikos reikalas, „Jų vadovaujamos struktūros privalo padėti konsoliduoti visą organizaciją ir jos kultūrą kaip vieningą visumą. Jie turi būti pripažinti už savo profesinius pasiekimus kaip organizacijoje, taip ir jos išorėje bei turėti vadovaujamo kolektyvo pasitikėjimą.“ Na o tam, kad įgauti minėtą pasitikėjimą: „Valdymo personalas organizacijos kultūroje yra motyvuojamas ar pažeminamas pareigose, siekiant suderinti struktūrų vadovų gebėjimus ir realius jų veiklos/neveiklos rezultatus. Skatinimų ir nuobaudų sistema turi būti harmoninga su esminėmis organizacijos funkcijomis ir valdomų veiklos procesų kokybe.“

Dvasingumo nepatogumas…

       Šioje erdvėje publikavus įrašą “Dvasingumo kelias…” buvo išsakyta gana nemažai įvairių nuomonių ir net prisimintas gerokai anksčiau publikuotas įrašas “Bendražmogiškosios vertybės: Dvasingumas”. Nuomonių įvairovė ir praktiškai dabartinėje visuomenėje stebimas šio termino realizavimas leidžia daryti prielaidą, kad DVASINGUMO sąvoka yra kol kas nesuprasta… Slūloma ir peršama įvairūs supratimai bei apibrėžimai, tačiau neieškoma bendro supratimo, o tuo pagrindu vis dar bandoma supriešinti…

       Tačiau juo toliau juo daugiau žmonių jaučia, kad jie ne vien tik fizinis kūnas… O kas gi ta antroji, jaučiama dedamoji? Iki šiol neįvardinta, nesuprasta, gaubiama paslapties skraiste. Kokia jos paskirtis? Kaip ja tinkamai naudotis?

      Visi šie klausimai žmogui sukelia diskomfortą. Žmogus jaučia savo antrąją sudedamąją, tačiau jos vis dar nesupranta… Nepatogi padėtis sukelianti vidinį diskomfortą…

 

Derinasi…

Įsivaizduokite , kokia būtų tyla , jeigu žmogus kalbėtų tik tai , ką žino …
(Valentina Daugvilienė)

O yra dar vienas toks pasakymas: ” Kiek problemų žmonės išvengtų, jei kalbėtų ne apie kitus, o tarpusavyje… „; O šiaip gal verta pagalvoti, kad ši sentencija gali būti skirta tokiam resursui kaip ŽINIOS ( http://matutis.eu/zinios-–-kaip-ekonomikos-resursas/ ) ir tada pabandyti pasidalinti …
( http://matutis.eu/apie-ziniu-specifika/ )

ruduo

 

Dvasingumo kelias…

       Dvasingumo sąvoka šiuolaikinėje visuomenėje labai išplaukusi ir nekonkreti, nors sunku pasakyti ar anksčiau buvo aiškiau. Kriterijai pagal kuriuos žmogus buvo vadinamas dvasininku, ne visada reiškė jo dvasingumą…

       Žmonės, besidomintys dvasingumu, dvasinio tobulėjimo kelią suskirstė į septynias pakopas vadinamas „septyniais miestais“ arba „septyniais slėniais“. Pirmasis – paieškų, antrasis – meilės, trečiasis – žinių, nors gal teisingiau būtų sakyti pažinimo; ketvirtasis – vieningumo arba vienovės ir bendrumo supratimo; penktasis – pasitenkinimo, šeštasis – nuostabos, septintasis, paskutinysis, – skurdo, kurio supratimas yra dvasinis turtas…

       Įdomiausia, kad gilinantis, supranti, jog tame yra nemažai tiesos ir jokie žmonijai atnešti mokymai tam neprieštarauja…

Praktinis taikymas …

Internete radau įrašą kurį norisi aptarti, nes man kilo nemažai klausimų skaitant jį. Ištrauka:

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik žmogaus psichologija. Kol kas mes gyvąja gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos formas, kurios savo savybėmis panašios į žmonių ir gyvūnijos pasaulius.”   (Vincas Andriušis)

Supratimas ko gero pirmas žingsnis link praktinio taikymo, tačiau vien to mažai. Kaip gi tada pereiti nuo supratimo prie praktinio taikymo, o ypač tokioje srityje? Ir ar mes jau subrendę tam?