Pamoka…

   – Argi dabar laikas mane mokyti? – tariau aš…
…
   Vėjas staugė, kaip žvėris, ir skalavo vilnys. Tėvui teko rėkti, kad aš girdėčiau, ir jis rėkė:
   – Visuomet laikykis taip, tarytum nieko nėra už tave geresnio ir nieko nėra blogesnio – tai bus tikra! Bajoras ir žvejas, kunigas ir kareivis – vienas kūnas, ir tu toks pat reikalingas jo sąnarys, kaip ir visi kiti. Niekuomet nesiartink prie žmogaus, manydamas, kad jame daugiau pikto, negu gero! Manyk, kad gero daugiau jame – taip ir bus! Žmonės duoda tai ko iš jų reikalauja…
…
   – Atmink – viskas, kas gera, iš žmogaus…

Ištrauka iš Maksimo Gorkio apsakymų rinkinėlio „Italijos vaizdai“;
išvertė Petras Vaičiūnas, leidžia „SPAUDOS FONDAS“, Kaunas, 1934;
Pigusis knygynėlis Nr. 16