Pasikalbėkim …

Tegul kalbės lietus, kada nesikalba
Tegul kalbės ne žodžiais, o lašais,
Kai tarp savęs du žmonės nesusikalba
Belieka pasikliauti pranašais.
Gerai ar negerai, tik Dievas žino, …
Laukimo skonis visuomet kartus.
Štai ir lietus į vakarą nurimo
Ir laikas į aną nepanašus.
Nustojo metai garbint savo tiesą
Ir pasiklydo maišaty kitų,
Prarasdami palaimintą pavėsį
Iš naują laiką lemiančių ženklų.
Tegul pasikalba likimo paukščiai –
Tarp žemės ir dangaus tokia erdvė,
O jos plotmėj tokie skirtingi aukščiai
Ir nenusidėvėjusi dermė.
Tegul už mus kalbės visi, kas moka
Širdim, jausmu, akim ar judesiais,
Arba tyla, kurią gerai suvokia,
Kuri nedūžta praradimų šipuliais…

(Eglė Miliušytė Brazdžiūnė)