Panašu kad šiandieninis mokslas susidūrė su kardinalaus pasirinkimo problema. Jeigu žvelgti iš istorinių perspektyvų, tai nesunkiai pastebėsime, kad kažkada buvo laikai, kai mokslininkais vadino tik filosofus. Visi kiti buvo amatininkai arba šarlatanai. Taigi ir mokslas buvo vientisas ir vienas – filosofija. O ir nagrinėjo visus klausimus. Tačiau gilinantis atsirado specializacijos poreikis, taigi palaipsniui nuo filosofijos atsišakojo visa eilė savarankiškų mokslų. Žmonija mokslo pasaulyje pasuko diferenciacijos keliu. Šis skilimas bei atsišakojimas į savarankiškus mokslus tęsiasi iki šių dienų. Ko gero labiau dėl inercijos, nes juo toliau tuo aiškiau pastebime, kad mokslai tarpusavyje vėl vis glaudžiau persipina paliesdami ne tik savo, bet ir kitų mokslų sritis. Panašu, kad mokslo pasaulyje, diferenciacijos procesai užleidžia vietą integracijos procesams. O tai reiškia, kad tik supratę tam tikros srities vietą bendrame kontekste ir jos ryšius su aplinka, galėsime toliau judėti pažinimo keliu.
Ir tokių bandymų jau galime pastebėti. Ko gero tai labiausiai išryškėja srityse susijusiose su dirbtinio intelekto kūrimu. Tačiau ir šioje srityje trūksta pamatinio požiūrio supratimo…
Leave a Reply