ŽMOGUS – NATŪRALI INFORMACINĖ SISTEMA. Komunikavimas, praktinis taikymas, algoritmas.
Vaidotas Matutis, Marijus Grigola; 2014
Ankstesniame darbe [6] nagrinėjome tai kas yra informacija, kas yra natūralios informacinės sistemos, kokia informacija bei kokie informaciniai procesai sudaro žmogų. Dabar siūlome pažvelgti truputėlį giliau ir panagrinėti keletą aspektų aktualių siekiant savęs pažinimo. Taipogi pabandysime rasti būdų šios teorijos praktiniam pritaikymui.
Full article in English: http://matutis.eu/human-as/
Full article in Russian: http://gisap.eu/node/49208
Raktiniai žodžiai: algoritmas, informacija, sistema, valdymas, genai, programa, emocijos, neįgalumas, taikymas, fiziologija, gamta, žmogus, kodavimas, dekodavimas, impulsas, transformavimas, informacijos perdavimas, reakcija, signalas, poreikiai, mąstymas, klausa, rega, garsas, vaizdas, nebylumas, veiksmai, atsakas, mirtis, gimimas, vaizduotė, suvokinys, panika, priežastis, pasekmė, tyrimai, eksperimentai, modeliavimas.
Tikslas: aptarti žmogaus kaip natūralios informacinės sistemos kai kuriuos aspektus vykstant komunikacijai; pasiūlyti algoritmą pagal kurį veikia žmogaus informacinės sistemos programa; pasiūlyti variantus kas pagal natūralių informacinių sistemų teoriją yra mąstymas, emocijos, suvokimas, vaizduotė, poreikiai; kaip vyksta komunikacija tarp dviejų žmonių, kaip natūralių informacinių sistemų teoriją būtų galima taikyti praktikoje.
Komunikavimas.
Pradedant nuo gimimo ir baigiant mirtimi kiekvienam iš mūsų aktualiausia problema yra santykiai su kitais žmonėmis. Visais gyvenimo periodais žmogus yra priklausomas nuo kitų žmonių. Todėl labai svarbu suvokti kaip žmonės tarpusavyje komunikuoja. Informacinių sistemų požiūriu [6], kaip vieno žmogaus valdymo sistema sąveikauja su kito žmogaus valdymo sistema. Kaip tik tai ir pavaizduota sekančioje schemoje Nr.1.
Schema 1. Žmogaus santykio su kitu žmogumi schema.
Matome, kad vienas žmogus su kitu žmogumi gali bendrauti tik per gamtinę aplinką ir tik fiziologinės aplinkos siunčiamų signalų pagalba. Vieno žmogaus valdymo sistemos tiesioginis ryšys su kito žmogaus valdymo sistema, apeinant fiziologinę ir gamtinę aplinką būtų galima vadinti telepatija. Kadangi tokio ryšio buvimas dar nėra pakankamai ištirtas bei įrodytas, ties juo šiame darbe plačiau neapsistosime.
Panagrinėkime kas vyksta vienam žmogui bendraujant su kitu. Pirmiausia vieno žmogaus valdymo sistema suformuoja impulsus nerviniais laidais einančius į jo fiziologinės aplinkos elementus. Pastarieji šiuos impulsus paverčia gamtinės aplinkos signalais. Šie gamtinės aplinkos signalai veikia kito žmogaus atitinkamus fiziologinės aplinkos elementus, kurie tą signalą paverčia impulsais nerviniais laidais einančiais į to kito žmogaus valdymo sistemą, kurioje yra atpažįstami. Atpažintas signalas sukelia reakciją ir duoda atsaką, kuris kitą žmogų pasiekia lygiai tais pačiais keliais, praeidamas tuos pačius etapus, kaip ir pirmo žmogaus siųstas signalas (žr. Schemą Nr.2.).
Schema 2. Dviejų žmonių informacinio ryšio schema.
Imkime tokį pavyzdį. Žmogui1 kilo poreikis kažką pasakyti Žmogui2 (žr. schemą Nr.2.). Panagrinėkime kas šiuo atveju vyksta ir tai padaryti siūlome tokiais etapais:
1. Žmogaus1 valdymo sistemoje1 (VS1) atsiranda poreikis kažką konkretaus pasakyti žmogui2. T.y. atsiranda vidinis VS1 impulsas turintis kryptį į išorę, bet jis dar nėra susiformavęs žodis (pavyzdžiui, žmogus1 norėdamas Žmogų2 perspėti apie pavojų dar nežino kokiais žodžiais tai pasakys).
2. Kodavimas – pirmas informacijos transformavimas (vidiniai impulsai transformuojami į išeinančius impulsus). Šie vidiniai VS1 impulsai pagal to žmogaus išmoktą kalbos kodavimo sistemą yra transformuojami į impulsus, kurie nerviniais laidais eina į fiziologinės aplinkos atitinkamus elementus (šiuo atveju į balso stygas, lūpas, liežuvį, plaučius, veido raumenis ir pan.). Šių konkrečių koduotų nervinių impulsų aibę perteikiančių konkrečią informaciją galime pavadinti žmonių tarpusavio bendravimo kalbos žodžiu. Šių impulsų susidarymas irgi dar nėra ištartas žodis.
3. Reakcija – antras informacijos transformavimas (impulsai transformuojami į judesius). Susidariusio žodžio užkoduoti impulsai pasiekia fiziologinės aplinkos atitinkamus elementus ir transformuojasi į jų judesius (taip yra atliekami kalbos organų judesiai reikalingi pasakyti žodžiui). Bet tai dar nėra pasakytas žodis. Tam reikalingas sekantis etapas.
4. Signalas – trečias informacijos transformavimas (judesiai transformuojasi į gamtinės aplinkos signalus). Kalbos organų judesiai informacinį signalą turi transformuoti į tokius gamtinės aplinkos signalus (pvz., garsą), kurie pasiekę žmogų2 sužadintų jo fiziologinės aplinkos reikiamus receptorius. Tik tada kai atsiranda minėtas signalas, galima sakyti, kad žodis jau yra ištartas.
5. Reakcija – ketvirtas informacijos transformavimas (signalai transformuojami į judesius). Gamtinės aplinkos signalai (garsas) transformuojasi į fiziologinės aplinkos2 elementų judesius veikiančius atitinkamus Žmogaus2 fiziologinės aplinkos receptorius.
6. Impulsas – penktas informacijos transformavimas (judesiai transformuojami į impulsus). Žmoguje2 atskirų klausos organo dalių judesiai (endolimfos virpėjimas) klausos receptorių pagalba transformuojami į impulsus, kurie nerviniais laidais keliauja į VS2 (Žmogaus2 centrinę nervų sistemą).
7. Dekodavimas – šeštas informacijos transformavimas (įeinantys impulsai transformuojami į vidinius valdymo sistemos impulsus). Įeinantys į VS2 impulsai pagal to žmogaus išmoktą kalbos dekodavimo sistemą yra transformuojami į vidinius impulsus. T. y. nervinis impulsas klausos nervų yra nunešamas į galvos smegenų požievinius klausos centrus, o iš jų – į tų smegenų pusrutulių žievę. Čia impulsai analizuojami. Tam, kad pastarieji impulsai būtų atpažįstami jie privalo turėti atitikmenį Žmogaus2 valdymo sistemoje. Pavyzdžiui, jeigu Žmogaus1 ištartas žodis yra nežinomas Žmogui2, tai šie žmonės taip ir liks vienas kito nesupratę, nors visi informaciniai signalai siųsti Žmogaus1 kuo puikiausiai pasiekė Žmogaus2 valdymo sistemą. T.y. norint minėtu būdu perteikti informaciją viena iš pagrindinių sąlygų yra ta, kad šie žmonės privalo kalbėti tokia kalba, kurią abu yra įvaldę. Negana to, net ir tos pačios gimtosios kalbos žodžiai privalo turėti identiškus atitikmenis abiejų žmonių valdymo sistemose (žodžio reikšmė turi būti vienodai suprantama abiejų žmonių). Priešingu atveju vyks nesusikalbėjimas. Jeigu skiriasi žodžių, kuriais jie naudojasi atitikmenys (reikšmės) tai tarp šių žmonių gali kilti net konfliktas, nors jų požiūriai yra vienodi.
8. Dekoduoti impulsai VS2 viduje sukelia atitinkamą reakciją kuri nulemia tolimesnius Žmogaus2 veiksmus. Tai gali būti kilęs noras, pavyzdžiui, linktelėti galvą – t.y. duoti ženklą, kad pašnekovas yra girdimas, kažką atsakyti ištariant žodžius, arba imtis kažkokių tai kitų veiksmų, kuriuos paskatino Žmogaus1 ištarti žodžiai. Jeigu Žmogus2 nusprendžia kažką pasakyti arba kokiais kitais būdais duoti atsaką Žmogui1 tai ši informacija turi praeiti vėl tą patį ilgą kelią kol pasieks savo adresatą.
Matome, kad perteikiama informacija savo nešėją, kol pasiekia adresatą, pakeičia net šešis kartus. Kiekvienas informacijos performavimas ją kažkiek iškraipo. Todėl, praktiškai, niekada negalime garantuoti, kad iki galo suprantame kitus žmones. Ir niekada tiksliai nežinome ar kiti žmones mus tikrai supranta.
Informacijos perdavimo tikslumo problema yra viena iš keleto priežasčių lemiančių žmonių vienas kito nesupratimą. Informacija gali būti blokuojama ar stipriai iškraipoma bet kuriame aukščiau minėtame transformacijos etape. Imkime pavyzdį – informacijos perdavimą pokalbio metu. Pas vieną iš pašnekovų, sakykime, yra blogai įvaldyta užsienio kalba. Todėl iš VS išeinantys impulsai netiksliai atspindės norimą perteikti informaciją (netiksliai parinkti žodžiai, ne tokia intonacija ar balso tembras ir t.t.). Informacija gali būti iškraipyta dėl negalavimo ar kitų fiziologinės aplinkos pažeidimų (užkimęs balsas, kosulys, ar pan.). Garso signalas sklindantis gamtine aplinka gali būti slopinamas arba iškraipomas triukšmo. Kito žmogaus klausos organai dėl įvairių priežasčių gali netiksliai arba ne viską fiksuoti. Šios informacijos atėjusios į kito žmogaus Valdymo Sistemą atpažinimas gali ne visiškai sutapti su informacijos siuntėjo suvokimu (tiems patiems žodžiams gali būti suteikiamos skirtingos prasmės, skirtingas sąvokų supratimas ar panašiai).
Ši informacinio ryšio schema padeda suprasti ir įvertinti perduodamos informacijos kokybę ir atsižvelgti į iškraipymus. Jos pagalba galima detalizuoti perduodamos informacijos iškraipymo ir netikslumo priežastis.
Natūralių Informacinių Sistemų teorijos praktinis taikymas.
Truputėlį pasvarstykime kur būtų galima šią teoriją taikyti praktiškai.
Atsiradus naujam požiūriui ir esant senoms problemoms prieš akis iškyla nauji senų problemų sprendimo būdai. Jų gali būti daug ir įvairiose srityse. Pabandykime panagrinėti problemas susijusias su kai kuriomis žmogaus negaliomis.
Gana didelės negalios atsiranda tada, kai sutrinka informacijos perdavimas į centrinę nervų sistemą arba iš jos. Kitaip tariant dėl nepageidaujamų priežasčių yra blokuojama įeinanti informacija arba išeinanti.
Sunkiausios įeinančios informacijos negalios būna tada, kai informacija apie garsus ar vaizdus nepasiekia žmogaus centrinės nervų sistemos. Jos vadinamos atitinkamai klausos ar regos negaliomis.
Išeinančios informacijos negalios būna tada, kai iš centrinės nervų sistemos išeinanti informacija negali pasiekti atskirų kūno dalių ar organų. Pavyzdžiui, nevaldymas kojų ar rankų.
Pagal šį skirstymą gali būti ir dar viena negalia. Ji pasireiškia tada, kai įeinančios informacijos negalia neleidžia susiformuoti informacinių ryšių kanalams nulemiantiems išeinančią informaciją. Tai – nebylumas. Kadangi toks žmogus, kuris negirdi garsų jis neturi galimybės sužinoti, kad ir jis pats gali skleisti garsus.
Taip atrodo minėtos negalios žiūrint į žmogų kaip į natūralią informacinę sistemą.
Kokius naujus negalių problemų sprendimo būdus galėtų pateikti šis požiūris?
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad pagal šią teoriją į centrinę nervų sistemą įeinanti informacija yra tik informacija. Tai yra, iš akių ateinanti informacija į centrinę nervų sistemą yra tik informacija apie vaizdą, bet jokiu būdu ne vaizdas. Panašiai ir su klausos organais – jie mums siunčia tik informaciją apie garsą, bet ne garsą. Net nerviniai laidai einantys į smegenis iš regos receptorių ir klausos receptorių yra identiški. Identiški yra ir šiais laidais keliaujantys impulsai. Tai tarsi raidės, kuriomis gali būti parašytas tiek romanas, tiek receptas, tiek konstitucija. Raidės juk visur tos pačios. Gali būti net tas pats rašiklis ar spausdintuvas. Tos esančios visur vienodos raidės įgauna prasmę tik tada, kai yra perskaitomos. Taip yra ir su mūsų rega ar klausa. Tarp kitko, nei vienas mes negimėme mokėdami pažinti raides. Taip ir su regėjimo ar girdėjimo „raidėmis“. Visas jas mes privalėjome išmokti vaikystėje. Jeigu koks žmogus dėl įgimtos negalios vaikystėje neturėjo galimybių išmokti šių regėjimo ar girdėjimo „raidžių“ tai jam staiga pašalinus negalią jis tų „raidžių“ absoliučiai nesuprastų ir matyti bei girdėti turėtų mokytis iš naujo.
Tokiu būdu, atsižvelgę į šios teorijos požiūrį, galima teigti, kad nei vienas sveikas žmogus apskritai negali matyti. Tai, ką mes vadiname matymu yra tik mūsų gebėjimas perskaityti informaciją siunčiamą mūsų regos organų apie mus supančią aplinką. Atitinkamai, nei vienas sveikas žmogus negali girdėti jokių garsų.
Sakytumėte – koks skirtumas, tai tik žodžių žaismas nekeičiantis esmės.
Iš tikro tai ir yra esminis skirtumas. Jeigu tai ką mes matome yra ne vaizdas, bet tik informacija apie vaizdą, tai kodėl tos pačios informacijos apie tą patį vaizdą negalime gauti kitais kanalais, o ne tik akių pagalba?
Va čia ir prasideda įdomiausi dalykai.
Informaciją apie vaizdą galima gauti net iš keleto kanalų. Ji gal nebus tokia informatyvi ir patogi naudojimui kaip informacija gaunama iš akių, bet vis dėl to tai žymiai geriau nei būti aklam. Žinoma, nuskaityti informaciją apie vaizdą gaunamą kitu nei įprasta kanalu dažnais atvejais reikėtų mokytis nuo nulio. Bet juk nuskaityti informaciją gaunamą iš akių taip pat reikėjo ilgai mokytis, nors tai ir buvo senai, kai buvome dar tik kūdikiais.
Imkime vieną elementarų pavyzdį apie kitą nei akis vaizdo kanalą. Įsivaizduokite, kad jums užriša akis. Jūs nežinote kur esate. Kitas žmogus jums detaliai papasakoja kas yra aplinkui, atsako į pateiktus papildomus klausimus. Ir štai, jūs jau žinote kur esate, kas jus supa, kokie daiktai yra netoliese ir taip toliau. Ar tai nebūtų galima pavadinti informacijos apie vaizdą perteikimu? Žinoma, tai ir yra vienas iš būdų padėti neregiui praregėti. Bet, deja, kitas žmogus ne visada gali būti kartu su neregiu. Reiškia reikia ieškoti kitų informacijos apie vaizdą kanalų.
Kitą vertus, ar neregys iš tikro yra toks jau nieko nematantis? Kad ir kaip būtų keista, bet neregys taip pat mato. Tik jo matymas yra truputėlį kitoks. Pavyzdžiui, ar esate kada matę neregį lošiantį šaškėmis? Taip taip, neregiai taip pat kaip ir matantys lošia šaškėmis ir ne ką blogiau. Yra neregių šaškių klubai. Jie dalyvauja net organizuojamuose šaškių turnyruose kartu su matančiais ir ne retais atvejais juos aplošia. Argi tai ne puikus įrodymas, kad neregiai mato? Tik šiuo atveju mes šaškių lentą matome akimis, o neregiai tą pačią lentą mato rankomis. Tai yra, jie savo rankų pirštų pagalba gauna lygiai tą pačią informaciją apie šaškių išsidėstymą kurią mes gauname akimis. Argi ne nuostabu.
Taigi, naujoji teorija kaip tik ir duoda pagrindą teigti, kad rankomis galima matyti kai kuriais atvejais panašiai kaip ir akimis. Jeigu tai tiesa, tai kodėl šiais informacinių technologijų ir technikos amžiaus laikais nebūtų galima sukurti prietaiso, kuris aplink neregį esančią aplinką paverstų į reljefą atsirandantį ant minėto prietaiso specialiai tam skirto paviršiaus. Taip neregiai galėtų bent jau iš dalies rankomis apčiuopti prieš save esantį vaizdą. Šio prietaiso pagalba neregys galėtų žymiai laisviau judėti. Jis eidamas gatve tokiu būdu galėtų matyti prieš save atsirandančias kliūtis, pro šalį einančius žmones, šalia stūksančius pastatus, pro šalį važiuojančius automobilius ir dar daug kitų dalykų. Aišku tai nėra lengvai techniškai išsprendžiamas uždavinys, bet apie tai susimąstyti jau būtų galima.
Tai tik vienas iš problemos sprendimo būdų. Kitas galimas būdas gauti informaciją apie vaizdą – tai pasitelkti klausą. Šioje vietoje tiktų pavyzdys su automobiline parkavimo sistema. Kai jūs vairuodamas automobilį kuriame yra minėta parkavimo sistema artinatės prie kliūties jūs jos galite ir nematyti, bet vis vien žinote, kad ji ten yra, nes ši sistema apie ją informuoja garsu. Tai taip pat savotiškas būdas matyti be akių pagalbos.
Kitas pavyzdys būtų su metalo detektoriumi. Turbūt visi esame matę filmus, kuriuose minėto prietaiso pagalba išminuotojai ieško paslėptų minų. Tokiu būdu jie ausimis minas mato žymiai geriau nei akimis. Tarp kitko, akimis jie minų visai nemato, nes jos būna paslėptos. Dar geresnis pavyzdys – povandeninis laivas po vandeniu orientuojasi taip pat ne akių pagalba, o echolokatoriaus, kuris savotiškai vaizdą paverčia garsu.
Net natūralioje gamtoje egzistuoja daugybė pavyzdžių. Šikšnosparnis – geriausias pavyzdys. Jam nereikia akių net skraidant, nes jis viską mato ausimis. Dar galima paminėti gyvatę, kurios akys labai blogai mato, bet už tat kelią ir grobį ji sugeba rasti liežuviu. O kai kurie vabalai aplinkoje orientuojasi savotiškų ūsų pagalba.
Tokių pavyzdžių gali būti daug. Tai rodo, kad akys nėra vienintelis būdas matyti. Galime daryti išvadą, kad pasistengus ir pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijomis galima žymiai pagerinti neregių dalią.
Panaši situacija yra ir su klausos negalia. Informaciją apie garsą į centrinę nervų sistemą galima perduoti taip pat keliais kanalais, ne tik klausos organų pagalba. Tarp kitko, tai yra labai dažnai daroma ir net gi kiekvienas jūsų tai matote labai dažnai. Tai vadinama vertimu į gestų kalbą. Tokiu būdu negirdintis žmogus per televiziją transliuojamas žinias puikiausiai girdi akimis. O tai juk ta pati informacija, kurią gauna ir girdintis žmogus.
Gestų kalba būtų tik maža dalelė to, ką pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijomis būtų galima pasiūlyti negirdintiems žmonėms. Elementarus pavyzdys – garsą paverskime vibracija arba silpnais elektriniais impulsais kuriuos negirdintis žmogus galėtų jausti per kitas kūno dalis. Tai galėtų būti prietaisas laikomas rankoje arba apsuktas aplink riešą, gal kaip elastinė juosta uždėta kaktos lygyje ar dar kaip nors prigludęs prie negirdinčio žmogaus odos. Tokio prietaiso pagalba gal būt laisvai ir nebūtų galima suprasti ką kitas žmogus kalba, bet visada bus galima „girdėti“ kai kas nors ateina ar išeina, kai einant gatve važiuoja automobilis, kai pakviečia vardu (pagaliau negirdintis galėtų „išgirsti“ kaip skamba jo vardas!), galės net klausytis muzikos, nes aiškiai galės jausti ritmą ar panašiai.
Jūs turbūt nustebsite sužinoję, kad net dabar kai kurie negirdintys vaikai mėgsta „klausyti“ muzikos, nes jie stovėdami šalia galingesnės garso kolonėlės jaučia jos skleidžiamą vibraciją. Tai ar gi šiais laikais negalima tokiems vaikams sukurti kompaktiško vibruojančio prietaiso, kuris leistų klausyti ne tik muzikos, bet ir įvairių kitų garsų. Spėju, kad net kurčnebylis turėdamas tokį prietaisą ir girdėdamas kada kokį garsą jis gali išgauti galėtų pabandyti suregzti kokį žodį.
Mes turbūt net neįsivaizduojame koks jausmas apimtų negirdintį žmogų jeigu jis pagaliau galėtų išgirsti ošiantį medį, čiulbantį paukštį, čiurlenantį vandenį, kalbantį žmogų, klasikinius muzikos kūrinius tokius kaip Štrauso valsus arba Bethoveno „Elizai“, ir taip vardinti būtų galima be galo. Aišku šis prietaisas negalės atstoti savų klausos organų, bet tai gali žymiai pagerinti ir praspalvinti negirdinčiam žmogui gyvenimą.
Tarp kitko, nemanau, kad tokio prietaiso konstrukcija būtų labai sudėtinga. Tikėtina, kad šioje vietoje svarbi yra pati idėja ir teorinis šios idėjos pagrindas, kuris duotų impulsą procesui įsibėgėsiančiam su vis didėjančiu pagreičiu.
Aukščiau paminėti teorijos pritaikymo būdai reikalauja didesnio pasiruošimo ir yra nukreipti į specifines žmonių grupes, todėl norėčiau pateikti dar vieną pritaikymo būdą, kuriuo gali pasinaudoti praktiškai kiekvienas sveikas žmogus.
Turbūt kiekvienas daugiau ar mažiau esate susidūrę su tokia problema, kai kažkas triukšmauja, o jūs dėl to negalite užmigti. Sakytumėte, kad čia nelabai kas gali padėti, nebent kažkokiais tai būdais tą triukšmą reikėtų pritildyti. Šioje vietoje norėčiau paprieštarauti. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, bet kad to triukšmo nebegirdėtumėte nėra būtina jį nutildyti. Kartais nėra net tokių galimybių.
Papasakosiu jums vieną nutikimą. Kartais tenka keliauti. Vieną kartą apsistojome nemažame pakelės viešbutyje. Kai jau susiruošėme miegoti atvažiavo pilnas autobusas įkaušusių poilsiautojų ir taip pat apsistojo šiame viešbutyje. Aišku, jie visą naktį šėlo linksminosi ir triukšmavo. Kad ir ką bedarytų viešbučio prižiūrėtojai, jiems niekaip nepavykdavo jų sutramdyti. Aišku, laikinai nurimdavo, o po kiek laiko vėl būdavo tas pats. Kaip jau supratote, per juos negalėjome užmigti ir mes. Tada man kilo viena mintis. Triukšmas juk taip pat yra informacija, kuri mūsų smegenyse aktyvuoja informacinių ryšių kanalus, o šie aktyvuoti kanalai neleidžia mūsų smegenims pereiti į miego fazę. Tokiu atveju nėra būtino reikalo pašalinti triukšmo, reikia tik blokuoti šios informacijos patekimą. O kaip tai padaryti nepašalinus triukšmo šaltinio? Sprendimas pasirodo labai paprastas – reikia tik surasti trikdį neleidžiantį minėtai informacijai pasiekti smegenų. Laimei šiame viešbučio kambaryje buvo labai triukšminga kondicionavimo sistema. Jos ventiliatorių įjungiau visu pajėgumu ir lėbautojų garsai pasidarė žymiai mažiau girdimi ir mažiau aiškūs. Tokiu būdu mes labai greitai užmigome ir išmiegojome iki pat ryto.
Ventiliatoriaus garsas yra monotoniškas ir jis neaktyvuoja daug informacinių kanalų. Jis trukdo tik iš pradžių, nes jis vis vien aktyvuoja vieną informacinį kanalą, tai informaciją apie save. Žmogus turi tokią savybę, kurios įtakotas nebejaučia ir nebepastebi pastoviai ir monotoniškai jį veikiančio poveikio.
Taigi, jeigu jums iškils panaši problema jūs tikrai galite pasinaudoti šiuo būdu blokuoti įeinančią informaciją. Taip gali atsitikti tiek viešbutyje, tiek namuose, kai triukšmas sklinda iš gatvės ar iš kaimynų. Šį metodą gali naudoti žmonės kuriuos kankina nemiga ir jiems trukdo bet kokie menkiausi krebždesiai. Egzistuoja tam tikri garso dažniai, kurie sukelia mieguistumą. Pasinaudojus šiuo reiškiniu galima sukurti prietaisą, kurio pagalba būtų galima nemigą net gydyti. Šis prietaisas taip pat neturėtų būti techniškai sudėtingas.
Matome, kad ši natūralių informacinių sistemų teorija gali turėti ir labai realų praktinį pritaikymą. Aišku, prie šių išvadų galima prieiti ir be minėtos teorijos, tik tokiu atveju tai būtų galima pavadinti atsitiktinumu – klaidžiojimu tamsią naktį nepažystamame miške. O dėka minėtos teorijos ši „tamsi naktis“ pasidaro nebe tokia tamsi ir šiame „miške“ mes jau galime išvysti daug gražių medžių.
Žmogaus informacinės sistemos algoritmas.
Nagrinėjant žmogų informacinės sistemos požiūriu [6] detaliau bei norint paaiškinti pagal kokį principą formuojasi žmogaus elgesys, judesys ar veiksmas, reikalingas aktyviosios valdymo mechanizmo dalies darbo algoritmas. Algoritmas – tai veiksmų su informacija sekos grafinis vaizdavimas, kaip iš pradinių duomenų gauti galutinius duomenis (rezultatus). Rezultatas šiuo konkrečiu atveju yra žmogaus veiksmai.
“Žmogaus veiksmas” – tai būdas tiesiogiai ar netiesiogiai tenkinti poreikius. Žiūrėkite Maslow poreikių hierarchijos piramidę, schema Nr.3. [1]. Niekas nevyksta be priežasties: yra poreikis – yra veiksmas, nėra poreikio – nėra veiksmo. Altruizmas ir aukojimasis taip pat yra sąlygoti tam tikrų poreikių. Žmogus sudarytas taip, kad jo poreikiai dingsta tik tada, kai jis miršta. Todėl, kol žmogus gyvas, jis visą laiką atlieka vienokius ar kitokius veiksmus Pavyzdžiui, žmogus visada kvėpuoja (valingas veiksmas), o širdis plaka be perstojo (nevalingas veiksmas) ir t.t. Tokie veiksmai kaip mąstymas, mokymasis, kalbėjimas ir panašiai, gali būti kaip netiesioginiai veiksmai tenkinti poreikiams. Juos galima pavadinti parengiamaisiais arba tarpiniais veiksmais. Parengiamasis veiksmas žmogų parengia poreikių tenkinimui ateityje, o atlikus tarpinį veiksmą sukuriama aplinkinių ar aplinkos reakcija, tenkinanti konkretų poreikį. Pavyzdžiui, mokomasi specialybės tam, kad būtų galima gauti norimą darbą (parengiamieji veiksmai). Tarpinio veiksmo elementarus pavyzdys galėtų būti prašymas paduoti duonos, kai negali jos pasiekti pats.
Schema 3. Maslow poreikių hierarchijos piramidė.
Žmogaus veiksmus koordinuoja žmogaus kūno “Valdymo mechanizmas”. Jis verčia atskiras kūno dalis funkcionuoti kaip vientisą sistemą. Šį valdymo mechanizmą galima suskirstyti į dvi dalis: pasyvioji ir aktyvioji. Pasyvioji valdo nevalingus organizmo procesus (širdies plakimas, akies vyzdžio susitraukimas, hormonų išskyrimas ar panašiai). Aktyvioji – atlieka veiksmus su gauta iš aplinkos informacija ir sukuria tikslingus kūno judesius, kurių visuma vadinama žmogaus elgesiu. Čia pasireiškia protas, sąmonė, intelektas, emocijos, jausmai.
Emocijos sąvoka sukuria bene didžiausią mistifikacijos aureolę. Tam, kad ją šiek tiek prasklaidyti pabandykime apibrėžti emocijas remiantis Natūralių Informacinių Sistemų teorijos požiūriu. Emocijos – tai informacinių procesų vykstančių žmogaus informacinėje sistemoje grįžtamasis efektas kurio pagalba patirties informacija įrašoma kaip naudotina arba kaip vengtina. Kitaip tariant – ar minima patirtis pasitarnavo siekiant tikslų ar sutrukdė. Atitinkamai šios emocijos priimamos kaip teigiamos arba neigiamos. Tiek vienu, tiek kitu atveju informacija yra naudotina ir vertinga.
Toliau, grįžtant prie temos, bei įvertinę išnagrinėtus aspektus pabandykime sukurti žmogaus aktyviosios valdymo mechanizmo dalies principinį darbo algoritmą. Jį dar galima pavadinti protinės veiklos programos algoritmu (Schema Nr.4.).
Siūlome panagrinėti algoritmą sudarytą iš tokių dalių: pradžia, poreikis, situacijų modeliavimas, veiksmas, panikos zona ir mirties zona.
Pradžia – tai žmogaus gimimas.
Poreikis. Šioje algoritmo vietoje žmogaus fizinis kūnas į programą įveda užduotį, kuri Psichologijoje vadinama poreikiu. Žmogui gimus programa aktyvuojasi pirmuoju poreikiu. Pirmasis poreikis – tai fiziologinis kvėpavimo poreikis. Informacijos kaip tenkinti šį poreikį nėra, o fiziniam kūnui gyvybiškai reikalingas deguonis. Taip kyla panika (panikos zonos poveikis), kurios įtakoje atliekamas instinktyvus arba nesąmoningas veiksmas (šiuo atveju įkvėpiamas oras). Įkvėpus oro ir sumažėjus panikai į smegenis įsirašo pirmasis informacijos kiekis apie tai, ką reikia daryti esant minėtam poreikiui. Vėliau šis veiksmas, t. y. kvėpavimas, atliekamas sąmoningai.
Situacijų modeliavimas – tai darbas su žmoguje sukaupta informacija. Šioje algoritmo dalyje pasireiškia patirtis, vaizduotė ir mąstymas. Žmogaus patirtis – tai atmintyje sukauptų situacijų gausa. Iškilus poreikiui pirmiausia atmintyje ieškoma buvusi panaši situacija, pagal kurią bus atliekamas veiksmas. Šiuo atveju situacija – tai poreikio ir jo įtakotų tikslingų veiksmų skirtų jam tenkinti visumos informacinė išraiška informacijos saugojimo mechanizme. Jeigu atmintyje situacija surandama – atliekamas fizinis veiksmas. Pavykus patenkinti poreikį situacija atmintyje atsinaujina pasipildydama naujomis detalėmis.
Jeigu veikiant poreikiui reikiamos situacijos atmintyje rasti nepavyksta, arba atlikus veiksmus pagal surastą situaciją poreikis nepatenkinamas (iš atminties parinkta neteisinga situacija) – grįžtame į pradinę algoritmo padėtį, kurioje situacija dar nerasta. Tokiu atveju į situacijos modeliavimą įsitraukia mąstymas. Algoritmo dalį, kurioje pasireiškia mąstymas pavadinkime mąstymo lygmeniu. Mąstymas – tai poreikio iškelto uždavinio sprendimo ieškojimas atliekant veiksmus su informacija. Mąstymo lygmenį sudaro keturi lygiagrečiai veikiantys elementai – tai naujos situacijos formavimas naudojant turimą informaciją (šioje algoritmo vietoje pasireiškia vaizduotė), trūkstamos informacijos įsisavinimas iš aplinkos, informacijos sugretinimas ir priskyrimas (čia pasireiškia žmogaus gebėjimas kitame žmoguje matyti save) ir veiksmas pagal naujai kuriamą situaciją. Svarbiausia, kad visi šie mąstymo lygmens elementai dirba kartu vienas kitą papildydami. Didelį vaidmenį naujos situacijos formavime turi vaizduotė. Vaizduotė – tai naujai kuriamos situacijos tariamo veiksmo arba jo rezultato projekcija aplinkos suvokinyje. Ši projekcija sukuria iliuzinį aplinkos įvertį po tariamai atliktų naujos situacijos veiksmų, kuris ne būtinai yra atspindintis realybę. Kiek šis įvertis bus artimas realybei apsprendžia patirtis.
Suvokinys – tai informacinių procesų vykstančių žmogaus informacinėje sistemoje bei dalyvaujančių tikslų iškėlime ir įgyvendinime visumos efektas nulemiantis žmogaus veiksmus. Suvokinys savo prasme yra artimas sąmonės sąvokai naudojamai psichologijoje.
Jeigu baigus formuoti naują situaciją ir atlikus veiksmus poreikis patenkinamas – nauja situacija yra įsisavinama ir pereina į ilgalaikę atmintį. Tai reiškia, kad nauja situacija į atmintį užrašoma kaip naudotina ir iškilus tam pačiam arba panašiam poreikiui bus naudojama būtent ši situacija.
Tuo atveju, kai mastymo lygmuo neįstengia surasti poreikio tenkinimo situacijos, o poreikis toliau sparčiai didėja – įsijungia panikos zona, kuri suaktyvina mąstymo lygmens darbą kitų, mažiau reikšmingų, poreikių tenkinimo sąskaita. Protinės veiklos programa panikos zonoje atsiduria dažniausiai tais atvejais, kai sutrinka fiziologinių, saugumo bei priklausymo ir meilės poreikių tenkinimas. Stiprėjant mąstymo lygmenyje neįveiktam poreikiui aktyvuota panikos zona suaktyvina mąstymo lygmens darbą. Šį suaktyvėjimą mes suvokiame kaip pavojaus jausmą. Kuo sparčiau stiprėja neįveiktas poreikis, tuo stipriau panikos zona veikia mąstymą. Esant labai stipriam poreikiui ši zona suaktyvina mąstymo lygmenį tiek, kad jis pradeda naudoti žmoguje esančių resursų maksimumą. Panikos zonos per didelio aktyvumo pasekmė yra tam tikri psichikos sutrikimai, kurių įtakoje gali būti imtasi net savižudybės. Toliau stiprėjant poreikiui panikos zona perauga į mirties zoną. Šioje zonoje yra algoritmo pabaiga. Procesas, kai algoritmas pasiekia pabaigą, vadinamas mirtimi. Į šią zoną pereinama iš panikos zonos. Žmogus uždūsta, miršta dėl ligos, bado ar troškulio, sušąla ar panašiai.
Jeigu įsijungus panikos zonai poreikis didėja ne taip sparčiai, o organizmo gyvybinėms funkcijoms didelio pavojaus nėra – tai prasideda poreikio slopinimas. Čia pasireiškia žmogaus būsena, kai nepavykus patenkinti poreikio nusprendžiama, kad tai nėra svarbu ir jo tenkinimas atidedamas vėlesniam laikui, kol atsiras geresnės tam sąlygos. Šis poreikis, įgaudamas ignoruojamo poreikio statusą, sukelia psichologinę įtampą, kuri atima dalį energijos, sulėtina mastymo lygmens darbą ir sukuria diskomforto jausmą.
Panikos ir mirties zonos pasireiškia sąmonėje, bet jos yra nekontroliuojamos. Poreikiai iššaukiantys šias zonas nepriklauso nuo žmogaus sukauptos informacijos, pažiūrų, mąstymo bei norų. Jie turi būti tenkinami bet kokiu atveju. Dirbtinio slopinimo einančio iš sukauptos informacijos (tai gali būti prietarai, nusistatymai, visuomenės bei religinės normos, fanatizmas, griežtas auklėjimas ar panašiai) pasekmė gali būti tiek fizinės ar psichinės ligos, tiek psichologinės problemos, agresijos pasireiškimai prieš kitus ir prieš save, degradacija ir panašiai.
Aptarę tokį algoritmą matome, kad jam galioja priežasties–pasekmės dėsnis. Gamtoje kiekvienas procesas, veiksmas ar judesys turi priežastį kodėl jis vyksta ir turi pasekmę, per kurią įtakoja kitus procesus, veiksmus, judesius. Paprastai tariant – ateitis yra praeities pasekmė, o praeitis, savo ruožtu, yra ateities priežastis. Kadangi viskas egzistuoja laike, reiškia – viskas gamtoje yra priežasčių ir pasekmių grandinė. Žmogus ir jo protinė veikla nėra išimtis. Mūsų sąmonėje esančių minčių arba mąstymo procesas vyksta ne šiaip sau, tam turi būti priežastis sukelianti šį procesą. Šiuo atveju priežastis yra poreikiai.
Šis algoritmas yra principinis, o tai reiškia, kad norint jį nagrinėti išsamiai reikalingi išsamūs tyrimai, eksperimentai, papildomų teorijų kūrimas, programinis modeliavimas, matematiniai funkcinių priklausomybių aprašymai, technologiniai modeliavimo sprendimai ir panašiai. Tai didžiulis darbas kuriam atlikti būtų reikalingas daugelio įvairių mokslo šakų atstovų indėlis. Šis projektas apimtų tokias mokslo šakas kaip Psichologija, fiziologija, medicina, IT, biofizika, fizika, matematika, biologija, chemija ir panašiai…
Sekančiame darbe planuojame pasiūlyti nagrinėjimui žmogaus informacinės sistemos gamtoje susiformavusį technologinį sprendimą.
Išvados:
– Žmonių komunikavimo metu perduodamos informacijos transformacijų detalizavimas suteikia galimybę įvertinti informacijos perdavimo iškraipymus bei trikdžius. Atsižvelgus į šiuos neatitikimus galima numatyti komunikavimo klaidas bei rasti efektyvias priemones leidžiančias jų išvengti.
– Pasiūlytas ko gero efektyvus šios teorijos taikymo praktikoje būdas palengvinantis kai kurių negalių keliamus nepatogumus.
– Pasiūlytas naujas ir kol kas neturintis analogo racionalus paaiškinimas kas yra emocijos, mąstymas, vaizduotė.
– Pasiūlyta įvesti naują sąvoką – suvokinys, leidžianti susieti žmogaus suvokimą su jo informacinėje sistemoje vykstančiais informaciniais procesais.
– Vizualizuotas bei schematiškai pateiktas žmogaus informacinės sistemos programos algoritmas suteikia galimybę giliau pažvelgti į žmogaus informacinėje sistemoje vykstančius informacinius procesus. Šis žmoguje vykstančių informacinių procesų detalizavimas bei pastarųjų tyrimai lemia spartesnį dirbtinio intelekto tobulinimą kartu artėjant prie minėtų procesų modeliavimo galimybių šiuolaikinėse informacinėse technologijose.
Literatūros sąrašas
- David G. Myers, “Psychology”, ISBN-10: 1-4292-6178-1 (Psichologija / David G. Myers; Poligrafija ir informatika, Kaunas, 2000. ISBN 9986-850-29-0)
- Psychology as the behaviorist views it (1913). Watson, John B., Psychological Review, 20, pp. 158–177 (Psichologija biheivioristo požiūriu / John B. Watson; Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorija, 2004. ISBN 9986-19-544-6).
- Ионас Герви, “Вопросы эволюции”, Научный центр эволюции земли и человека, Калининград, 1998
- Ромуальдас Абрайтис, “Физиология человека” (Zmogausfiziologija/ R. Abraitis, P. Cibas, G. Gronow, A. Gutmanas, M. Illert, H. Hultborn, E. Kėvelaitis, H. Kümmel, A. Mályusz, R. Miliauskas, A. Skurvydas, A. Stasiulis, H. Wiese; KaunoMedicinosUniversitetoleidykla, Kaunas, 1999. ISBN 9986-451396)
- Добилас Кирвялис, “Биофизика”, Biofizika / Dobilas Kirvelis; Vilniaus Universiteto leidykla, 2007. ISBN 978-9955-33-055-4, {http://www.biofizika.gf.vu.lt/files/uploaded/biofizikos-vadovelis.pdf}
- http://gisap.eu/ru/node/35503