“… Kad egzistuotų menas, kad egzistuotų kokia nors estetinė veikla ir žiūra, reikalinga išankstinė sąlyga: s_v_a_i_g_u_l_y_s. Pirmiausia svaigulys turi suintensyvinti visos (žmogiškosios) mašinos dirglumą: kitaip nebus jokio meno.” Savo knygoje “Stabų saulėlydis” rašė Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche).
Pagal šį bei kitus Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) veikalus šiuo požiūriu svaigulį galima suskirstyt į tris grupes:
1) lytinio susijaudinimo svaigulys – pati seniausia ir pirmapradiškiausia svaigulio forma, šiai svaigulio formai reikalingas partneris;
2) psichotropinio poveikio svaigulys – irgi gana senai žmonijos žinoma svaigulio forma, kada svaigulys sukeliamas vartojant tam tikras medžiagas, tokias kaip tabakas, alkoholis, narkotikai ir t.t., senovėje tai buvo daroma įvairių žolelių nuovirų, grybų pagalba …Šiai svaigulio formai reikalinga tam tikros medžiagos;
3) transo svaigulys – tai tokia svaigulio forma kurią žmogus pasiekia savo valios pastangomis arba vidinės būsenos efektu. Šiai svaigulio formai nereikalingas partneris bei papildomos medžiagos. Šiam svaigulio tipui galima priskirti meditaciją, religinį fanatizmą, ekstremalių arba specifinių situacijų svaigulį.
“…Svaigulio esmė yra jėgų pakilimo ir pilnatvės jausmas. Šiam jausmui veikiant, atsiveriama daiktams, jie p_r_i_v_e_r_č_i_a_m_i mums atsiduoti, jie išprievartaujami…”
“Šioje būsenoje žmogus savo vidine pilnatve praturtina viską: tai, kas regima, ko trokštama,- regima kaip kažkoks perteklius, kaip kažkas veržlu, stipru, prisodrinta jėgos. Šios būsenos apimtas žmogus keičia daiktus, kol jie pradeda atspindėti jo jėgą – kol jie tampa jo tobulybės atspindžiais. Tokia b_ū_t_i_n_y_b_ė keisti iki tobulumo ir yra menas.”
„Turbūt nerastume didesnės painiavos negu svarstymuose, kas yra tas „kovos menas“… Kiekvienas ne tik kad aiškins savo tiesas ir įsivaizdavimus, bet dar ir kibs – tiesiogine prasme – oponentui į atlapus, gindamas savo tiesą ar iš tikro tik iliuziją, stilių arba konkrečią mokyklą, arba amžiną atilsį trisdešimt penkių kartų patriarchų atminimą ar pseudofilosofiją, kurią jo instruktorius įdėjo į savo tinklapį ar brošiūrą, norėdamas padidinti propaguojamų snukiadaužių veiksmų solidumą smalsuolių akyse.
O ir koks kovos menas be filosofinių išvedžiojimų bei pasakaičių, pretenduojančių tik jų pasakotojų akyse į terminą „istorija“?..
Tad sakau – tai tik dar viena nuomonė, mano asmeninė. Jei ji pažeidžia jūsų įsivaizduojamą visatos modelį arba sukelia skersvėjus jūsų iliuziniame pasaulėlyje – toliau neskaitykite… Yra ir kitų, daug malonesnių ir ne tokių stresą varančių užsiėmimų.“
Šias eilutes perskaičiau Egidijaus Nasevičiaus straipsnyje „Šokis ir kova“ ( Verslo klasė; Verslo žinios; rugsėjis 2011; p 82).
Pagalvojau, o tai visai tinka ne tik diskutuojant apie „kovos meno“ terminą bei jo individualų supratimą, bet ir daugeliui šiuo metu naudojamų terminų bei žodžių junginių… Taip pat manau tai puikiai apibūdina ir mintis skelbiamas daugelyje „Blog-ų“, na tame tarpe ir manajame. Todėl viršuje ir parašiau: mielam lankytojui …
“Egzistuoja trys pagrindiniai keliai vedantys į išmintį:
- Apmąstymų, kuris yra kilniausias;
- Mėgdžiojimo, kuris yra lengviausias;
- Patirties, kuris yra pats karčiausias.”
Mokytojas Kong Ce (Konfucijus)
Arba:
“Gyvenime nebūna klaidų, tik pamokos…
nėra neigiamos patirties, tik galimybės…
tobulėti, mokytis ir eiti saviugdos keliu…
net ir skausmas gali būti nuostabus mokytojas…
……..Iš tiesų gražu yra viskas, į ką žiūrima su meile……………”
Juozas Erlickas apie įsivaizduojamą ir žinomą porina:
“Viskas gerai! Jei daugsyk tai pakartosiu – taip ir bus.
Tik jei man bus gerai, tai kitiems – blogai.
Galima jiems nesakyti, kad man gerai.
Bet jei niekas nežinos, kad man gerai, o jiems blogai, tai man ir nebus gerai…”
Tuo tarpu Citatoje iš straipsnio: 2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Nesipykime; galime rasti sparnuotą Alberto Enšteino frazę:
„Imagination is more important than knowledge. Knowledge is limited. Imagination encircles the world“.
“Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinojimas ribotas. Vaizduotė aprėpia pasaulį”.
Ypač įdomi straipsnio „Nesipykime“ išvada: „…kad religija, menas, mokslas negali vienas kito atšaukti, nes negali pakeisti žmogaus prigimties, nes veikia skirtingose, žmogui reikalingose, pažinimo erdvėse…”
