Mąstant apie tai iš karto turėtume pastebėti, kad tai labai specifinis resursas. Klasikinis ekonomikos apibrėžimas sako, jog tai yra mokslas kaip išgyventi su ribotais resursais. Trumpai, supaprastintai, bet suprantamai ir atspindi pačią esmę. Klasikiniai resursai iš tikrųjų senka juos naudojant, todėl jie yra riboti. Va čia ir pasireiškia žinių, kaip resurso, specifika. Žinios jas naudojant kaupiasi.
Kitas labai specifinis požymis yra tai, kad žinių neįmanoma pavogti. Pirmasis vagystės pastebėjimas yra kai savininkas kažko pasigedo, vadinasi nebeturi. Tas kuris pasisavino dabar turi, nors be savininko sutikimo. Tačiau jei jums pavyko pasisavinti kito žmogaus žinias, tai dar nereiškia, kad buvęs savininkas jų nebeturi. Jos pas jį irgi liko. Be to, dar pasirodo, kad jūs pasisavinote tik dalį žinių (nes be sutikimo), tad kyla klausimas ką naudingo galite nuveikti su ta dalimi. Ar iš vis galite ja praktiškai pasinaudoti? Ar įmanomas teisingas jų praktinis taikymas be kitų trūkstamų dalių?
 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
[…] tačiau toli gražu ne taip pat… Panaši situacija matosi ir nagrinėjant „žinių – kaip ekonomikos resurso“ temą bei diskutuojant apie terminą „žinių ekonomika“. Esu dėkingas abiems komentarų […]
[…] O šiaip gal verta pagalvoti, kad ši sentencija gali būti skirta tokiam resursui kaip ŽINIOS ( http://matutis.eu/zinios-–-kaip-ekonomikos-resursas/ ) ir tada pabandyti pasidalinti … ( http://matutis.eu/apie-ziniu-specifika/ […]