Apie žinių specifiką.

       Kalbant toliau apie žinių specifiką, be to kas jau buvo pasakyta įraše „Žinios – kaip ekonomikos resursas“, reikia pastebėti, kad žinių kaupimo procese yra keletas aspektų. Pirmiausia žinios pradedamos naudoti apmąstant naujai gautas žinias, jas lyginant su jau turimomis, ieškant naujų žinių vietos tarp jau sukauptų ir bandant nustatyti ryšius tarp jau turimų bei naujai įgytų žinių. Sekantis etapas, žymiai padidinantis žinių kaupimo efektyvumą, yra dalijimasis žiniomis. Dalijantis arba bandant perteikti savo žinias kitiems žmonėms, jos dar labiau susisteminamos ir pagilinamos. Be to dar užtikrinamas atgalinis ryšys, tai yra kitų žmonių reakcija bei grįžtamoji nuomonė. Tačiau tokiu atveju žinių savinimasis atrodo visiškai beprasmiškas.

       Atsižvelgiant į šią, žinių kaip ekonomikos resurso, specifiką terminas „žinių ekonomika“ taip pat tampa beprasmišku (prieštaraujančiu klasikiniam ekonomikos apibrėžimui).

       Toliau aptariant žinių specifiką verta prisiminti jau anksčiau publikuotą įrašą apie du žinių tipus. Tai yra bendrąsias žinias ir praktines žinias. Čia iškyla klausimas apie žinių ir įgūdžių tarpusavio sąryšį. Kaip žinios susietos su įgūdžiais?