Dar mąstant apie žinių įsisavinimo procesą, reiktų apmąstyti prielaidą, kad tai ko gero yra kūrybinis procesas. Čia aš prisiminiau kažkada skaitytos kolektyvinės monografijos mintis, labai tinkančias šiai specifikai:
„Žmogus geba suvokti kūrybos prasmę atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir kultūros vertybes. Asmens požiūriu – tai saviugdos ir brandos įprasminimo galimybė, o visuomenės požiūriu – tai individo socializacija – kultūros vertybių ir egzistavimo joje galimybių perėmimas.“
(ištrauka iš knygos, kolektyvinės monografijos „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“, VPU leidykla, II papildytas leidimas, 2011 m.)
Perfrazuojant galima pasakyti: Žmogus sugeba įsisavinti žinias atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir jo aplinkos visuomenėje vyraujančias žinias bei vertybes.
Tačiau tai tinka tik kalbant apie tas žinias, kurios jau yra kažkieno įsisavintos ir gali būti perduotos kitiems žmonės dalijimosi žiniomis procese. Na o jei grįžti prie žinių – kaip ekonomikos resurso specifikos, tai reikėtų atkreipti dėmesį į žinių šaltinį. Klasikinės ekonomikos apibrėžimo rėmuose, bet kurie resursai turi savo šaltinį, iš kurio gamybos procese yra atnaujinama jau sunaudota dalis. Kiek teko susipažinti su „žinių ekonomikos“ moksliniais darbais, net ir tais kurių pagrindu apgintos disertacijos, niekur neradau atsakymo į klausimą: kur yra naujų žinių šaltinis?
Peršasi išvada, kad vėl turime nesuderinamumą tarp ekonomikos ir žinių – kaip ekonomikos resurso, kas vėl parodo termino „žinių ekonomika“ beprasmiškumą…
 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
Pabandžiau šį tavo klausimą iškelti sau. Pamačiau, kad norint atsakyti į šį klausimą, reikia, visų pirma, apibrėžti kas yra žinios, nuo ko jos priklauso. Tarkime, aš esu žinių visuomenėje, bet „neturiu apetito” joms – tekės į mane žinios? Ne. Tarkime esu žinių visuomenėje „turiu apetitą” joms, bet tas mano apetitas uždara sistema, tenkina tik mano ego. Užsikimš? Užsikimš ir pradės rūgti. Išvada – priklauso nuo žinių noro, kuris Maslou pavyzdžio piramidėje yra žemiau tik už priežastį, ir jo sąveikos su aplinka. Tai analizė vieno elemento atžvilgiu. Dabar integruokime šį modeliuką į Žmonijos modelį. Organizmas „Žmonija” yra tam tikrame potencialiniame (begalinio potencialo) jėgos lauke. Tą lauką pavadinkime priežastimi, kurio potencialas yra išreikštas jam savybėmis atvirkščia materialia kokybine-kiekybine struktūra su ją savyje talpinančiu stebėtoju Žmogumi=Žmonija. Integruokime atskirų individų norus pažinti, gausime Žmonijos norą-kintamąjį begalinio potencialo lauke, kurio funkcija priklauso nuo viso organizmo būsenos laidumo, kuris priklauso, kaip ir individo atveju, nuo noro dydžio ir nuo būsenos (bendro noro) orientacijos į save ar į išorę, nuo kiekybinio ir kokybinio santykio su pačiu lauku.
Taigi, manau kad klausimas „Kas yra naujų žinių šaltinis” neturi prasmės, kaip ir klausimas kas yra elektra, kas yra jėga, ar pan. Mums pakanka atsakyti į klausimą kaip jis veikia, nuo ko priklauso.
Sveikas, Vaidotai. Trumpam užsukau pažiūrėti kuom kvėpuoji. Ir atrodo, kad „trumpam”, per mažas laikas, kad galėčiau tai suprasti. Nes bent jau šioje temoje ieškai kažko tokio, kas, atrodo, labai giliai yra. jei yra iš viso. Man pradžioje kilo klausimas ar čia tik dėmenų sukeitimas vietomis ar ir prasmė kažkokia kita. Nes vadinti „žinių ekonomika”, mano supratimu, tarsi ieškoti išeities ką padaryti, kad tų žinių sukaupti kuo mažiau. Visai kitas dalykas, suprantamesnis, būtų jei kalbėtum apie „ekonomikos žinias”. Ir jei jau apie jas, tai aš manau, kad ekonomikos žinios negali turėti šaltinio, arba turi jų begalę. Priklausomai nuo to, ką laikysime pačiu šaltiniu.
I feel like I’ve missed so much of the diegsn world withouth even knowing!I love the diegsns you’ve postes, it a fresh air in the fashion world. Thank you for introducing the Ethno Tendance.
[…] Niekada nerado nieko tas kuris neieškojo… Taigi pirma naujų žinių atsiradimo sąlyga lyg ir turėtų būti ieškojimas arba bent jau noras […]