Jame nuo pat publikavimo slypėjo man kažkoks nesuprantamas „klaustukas”. Aš vis galvojau apie tai ir tik dabar supratau. Pagrindinis nesuderinamumas su eilėraščio prasme gaunasi jau pirmoje eilutėje bandant savintis kitą žmogų. Tai prieštarauja pačiai meilės prigimčiai, tačiau taip žmogiškai egoistiška…
Harmonija – kai tarpusavyje dera du ( arba daugiau…) garsai, kvapai, spalvos …
Jie dera, tačiau nepriklauso vienas kitam. Tad pirmoji šio eilėraščio eilutė turėtų skambėti kitaip:
– Tu man kaip medis, atgaivos šešėlis…
 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
Pratęsiant medžio temą…:)
,, Mano mielas! Tu man kaip žydintis ir amžinai žaliuojantis medis gražiausiame gamtos prieglobsty… Man neužtenka tik grožėtis tavo nuostabiais žiedai saulei tekant, ir svaigti iš laimės nuo jų aromato. Man maža tik maitintis tavo prinokusiais vaisiais stebint saulėlydį… Aš trokštu prisiglaust prie tavęs, kaip prie žydinčio medžio šerdies. Kartu su kiekvienu savo širdies plakimu, trokštu atiduoti tau dalelę savęs…
Mano meilė tau tokia stipri, kad pajėgi iškelti iš tavo medžio šaknų gyvybės vandenį, kuris tekėtų tavo medžio šerdimi iki pat šakų. Mano meilė tau tokia švelni, kad ji gali prisiliesti prie kiekvieno tavo medžio žiedelio ir su didžiuliu jautrumu išdalinti po lašelį gyvybės vandens…
Noriu būti kartu su tavimi saulei šviečiant ir lietui lyjant. Aš noriu būti kartu, kai audra drasko nuo vaisių lūžtančias tavo šakas. Noriu būti kartu, kai ruduo dažo tavo lapus, ir kai lapkričio vėjas nuplėšia nuo tavęs geltoną, paskutinį rudens nudažytą rūbą…
Aš noriu būti kartu ir tada, kai tu pritrūksi jėgos iškelti iš savo šaknų gyvybės vandenį, kad galėtum pamaitinti savo šakas. Ir kai mėnulio pilnatis atima iš tavęs pasitikėjimą savimi, ir tu liūdėdamas pamiršti savo Sielos dainą – aš noriu būti šalia ir priminti tau tavo dainos žodžius! Noriu dainuoti ją kartu su tavimi, nes tavo Sielos daina yra ir mano Sielos daina…” (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo”)