Fantastikų pamąstymai.

 …
Ji nužvelgė Jį išraiškingu žvilgsniu.
       –         Ar prisimenate, ką sakiau jums prieš penkerius metus?
       –         Kiek pamenu, jūs daug visko prišnekėjote, – atsakė jis.
       –         Galiausiai, – nekantriai pertraukė ji, – kai nusprendžiau padėti jums … , jūs paklausėte, kodėl taip elgiuosi, ir aš paaiškinau.
       –         Jūs pasakėte, – prisiminė jis, – kad valdžia demoralizuoja, kad absoliuti valdžia demoralizuoja absoliučiai, … , ir kad bus geriau, jei liks taip, nes aš nepaperkamas.
Ji nusikamavusi šyptelėjo.
       –         Ne visai taip. Aš pasakiau, jog, mano manymu, nepaperkamų žmonių nebūna, bet jeigu jų yra, tuomet jūs galėtumėte būti vienas iš tokių.
       –         Taip, jūs sakėte būtent taip, – atsakė jis, glostydamas katę. – Prisipažįstu suklydęs.
       –         O dabar jūs mane stebinate, – tarė ji, – …
       –         Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi teisę sakyti tiesą.
       –         Ir teisę reikalauti, kad jo tiesą transliuotų visam pasauliui? Iš kurgi atsiranda tokia kvaila teisė? – pasipiktino ji. – …
       –         …
       –         Be abejonės, taip, – mirktelėjęs pasakė jis. – Negaliu jums nepritarti. Liūdna istorinė tiesa yra ta, kad masės visuomet seka paskui stiprius, o ne paskui išmintingus.
       –         O kas jūs?
       –         Aš – tik kuklus…
       –         …
       –         Mano supratimu aš padariau jūsiškiams paslaugą, – pasakė jis. – Prašau atleisti, kad jus įskaudinau. Aš to nenorėjau. Leiskite man bent truputį užglostyti kaltę.
       –         Kaip jūs ketinate ją užglostyti?
       –         Įteikti jums mažą dovanėlę, – atsakė jis. – …, negalėjau nepastebėti, kaip jūs pamilote kačiukus, ir toji meilė neliko be atsako. Aš, išreikšdamas pagarbą, norėčiau padovanoti jums dvi kates.
       –         …
       –         Skamba labai viliojančiai. Gerai. O kokios katės? – ji nusišypsojo.
       –         Abejonė, – atsakė jis, – ir Nedėkingumas.
       –         Esu tikra, kad čia slypi tam tikra prasmė, – pastebėjo ji, – na, tiek to …

(perfrazuota ištrauka iš George R. R. Martin knygos „Tafo klajonės“)