Dar mąstant apie žinių įsisavinimo procesą, reiktų apmąstyti prielaidą, kad tai ko gero yra kūrybinis procesas. Čia aš prisiminiau kažkada skaitytos kolektyvinės monografijos mintis, labai tinkančias šiai specifikai: „Žmogus geba suvokti kūrybos prasmę atsižvelgdamas į saviraiškos poreikius ir kultūros vertybes. Asmens požiūriu – tai saviugdos ir brandos įprasminimo galimybė, o visuomenės požiūriu […]
Kalbant apie žinių – kaip ekonomikos resurso specifiką, dar reikia atkreipti dėmesį, kad dalijimosi žiniomis procesas efektyvus tik esant abipusiam geranoriškumui. Per prievartą kito žmogaus prifarširuoti žiniomis yra neįmanoma. O pateikiant žinias be geranoriškumo, dažniausiai jos būna fragmentuotos ir tampa tik dalinėmis žiniomis kurių praktinis aspektas kompilkuojamas. Kaip jau rašiau anksčiau:
Gi […]
Bedėliojant žinių specifikos niuansus, iškilo keletas klausimų kuriuos aš sudėliojau taip:
Žmogus gyvena kur, Laike ar erdvėje? O gal iš vis, kontinumų skylėje?
Ar kelią mums rodo Laiko ženklai? Kaip toj liaudies myslėje:
Kas rytą vaikšto keturiom, O dieną tiktai dviem, Trimis jau remias vakare?
Kalbant toliau apie žinių specifiką, be to kas jau buvo pasakyta įraše „Žinios – kaip ekonomikos resursas“, reikia pastebėti, kad žinių kaupimo procese yra keletas aspektų. Pirmiausia žinios pradedamos naudoti apmąstant naujai gautas žinias, jas lyginant su jau turimomis, ieškant naujų žinių vietos tarp jau sukauptų ir bandant nustatyti ryšius tarp jau […]
Mąstant apie tai iš karto turėtume pastebėti, kad tai labai specifinis resursas. Klasikinis ekonomikos apibrėžimas sako, jog tai yra mokslas kaip išgyventi su ribotais resursais. Trumpai, supaprastintai, bet suprantamai ir atspindi pačią esmę. Klasikiniai resursai iš tikrųjų senka juos naudojant, todėl jie yra riboti. Va čia ir pasireiškia žinių, kaip resurso, specifika. […]
|
|