 | Vaidoto Matučio virtuali erdvėPolitika ir gyvenimas | |
|
Prisiminimai, lyg numintas slenkstis, juo vaikštome dažnai pirmyn-atgal. Su likimu neprasilenksim, bet tikimės prisijaukinsim gal. Tikėk nauja diena ir pamažu, atgimusi viltis ištirpdys nerimą. Iš praeities, kas buvo gera ir gražu, išsaugok ir mylėk gyvenimą… (Ingr Gri) Žmogus visą gyvenimą praleidžia tikėdamasis ir miršta dar turėdamas vilties. Volteras Jame nuo pat publikavimo slypėjo man kažkoks nesuprantamas „klaustukas”. Aš vis galvojau apie tai ir tik dabar supratau. Pagrindinis nesuderinamumas su eilėraščio prasme gaunasi jau pirmoje eilutėje bandant savintis kitą žmogų. Tai prieštarauja pačiai meilės prigimčiai, tačiau taip žmogiškai egoistiška… Harmonija – kai tarpusavyje dera du ( arba daugiau…) garsai, kvapai, spalvos […] Tu mano medis, atgaivos pavėsis… Svajonė – pakelianti man kūrybinius sparnus, Lietus, griausmingas derliaus prišaukėjas, Tu saulė subrandinanti jausmus. Harmonijos pilnatvės tu dalelė, Triukšminga nuostabia tyla, Tačiau negožianti sudygusio daigelio, Tu dieviškosios meilės dovana… (autorius nežinomas) „… Galutinis tikslas yra tapti senu išninčiumi. Šioje ketvirtoje fazėje ratas užsidaro, visa apsijungia. Dogmos, principai ir ideologijos lieka praeities dalyku. Išmintingo senio dovana, talentas yra, Pauliaus žodžiais tariant, – „Sutaikinimo tarnystė“ (2 Kor. 5 ). Išminčius nebekovoja pagal principą : arba-arba. Jis sugeba įžvelgti abi vieno dalyko puses ir taip jas palikti, […] |
|