Vakar dalyvavau gan įdomiame renginyje: Ronald Reagan diskusija „Laisvė, meilė & politika“. Diskusija neįprasta tema, bet įdomu… Permąsčius paskutinių Lietuvos politinių įvykių grandinėlę nuo Snoro griovimo iki vakarykščio kontraversiškai vertinamo prezidentės sprendimo, bei šiuo laikotarpiu išsprūdusius politikų jausmus, atrodo viskas telpa šiuose keliuose posmeliuose:
„Apie meilę šiandieninėje politikoje“ :
Tokia graži ir nuostabiai tyra
Išėjo meilė, vieškeliu dulkėtu…
Apdergliota, botagais melo nuplakta,
Ji nešė savo kryžių… Dar saulėtu
Pavasario prabundančios gamtos ritmu.
Bet meilė buvo mirus, negyva.
Ir ėjo ji į Dievo rankų glėbį,
O pakelės, nesupratingų vyrų minios…
Pamatę spindint skausmą akyse,
Nebdrįsta sviesti akmeniu į ją…
Susitingus išraiška kančios veide,
Ir jai iš kelio traukiasi minia…
Dulkėtu vieškeliu. Pasruvusi krauju,
Užguita, vieniša ir pamušta žodžiu…
O jos glėby į priekį rankų ištiestų
Šešėliu krito skausmas paliktų namų…
Ji savo atgyveno tarp kurčių kvailių.
Išėjo meilė, nebetverdama kančių,
Dulkėtu vieškeliu. Negailestingai nukryžiuota…
O ant galvos vainikas rožių nuostabių…
Ir jei pradėtum šaukti:
Meile, lik gyva…!
Ji jau neprisikels,
Nes ji čia – svetima…
(autorius nežinomas)
Leave a Reply