Prisimenant pasvarstymus apie mokytojo darbdavį ir prielaidą, kad visgi mokytojo darbdavys yra visuomenė, reikėtų nepamiršti komentaruose iškeltų minčių…
Daugumai tėvų labai norėtųsi būti šio darbdavio vaidmenyje, dauguma net ir įsivaizduoja jog taip yra, tačiau jie net nepagalvoja, kad nei vienas iš jų nemoka nei vienam mokytojui atlyginimo tiesiogiai… Jie sumoka kažkam kitam, perskirstančiam… Taigi ta, atskira visuomenės dalis, tėvai, irgi negali būti įvardinti kaip mokytojo darbdavys. Tačiau kalbant apie visuomenę, būtina turėti omenyje jos nevienalytiškumą, apie tai jau buvo svarstyta straipsnyje „Epochos dilema: Demokratijos supratimo apribojimai visuomenės bei ekonomikos valdyme.“ Ten buvo išsakyta mintis: „Argumentuojant ir motyvuojant nuomonę apie „dermokratiją“ bei „lygiavą“, galima būtų teigti, kad negalima gi dėti lygybės ženklo tarp nusmurgusio „degrado“ ir garsaus profesoriaus. Taigi bendruomenėje mes nesame lygūs, dar daugiau jei negalime tinkamai išreikšti savo pagarbos pelnytai to vertiems visuomenės atstovams už jų indėlį, tai jau visuomenės psichologinės traumos požymis.“ Todėl natūraliai ir vėl „darytina prielaida“ … jog tai „… lemia neteisingai traktuojama dabartinė visuomenės struktūra“. Žinoma, kaip to pasekmė, jau gaunama nebeadekvati perskirstymo sistema ir rezultatas – nebeaiškus mokytojo atlyginimas…
Remiantis tokia logika visuomenė taip pat negalėtų būti įvardinta kaip mokytojo darbdavys… Nes „… liko tik menama visuomenė, pagal lygiavos principą sumaišyta į bendrą masę.“ Tai kaip gi čia ???
Leave a Reply