Publikacijos

matutis-federaciibuvusios Publikacijos

Išliekamoji vertė

       Kalba apie knygos bei kino filmo perduodamos informacijos išliekamąją vertę. Kiek kino filmų sukurta pagal jau senai parašytas knygas, kiek jų kuriama paraleliai su naujai išleidžiamomis knygomis. Visi šie procesai rodo, kad tai paraleliniai informaciniai srautai turintys auklėjamąją bei informatyviąją įtaką. Bent jau šiuo metu.

       Istoriškai knyga atsirado gerokai seniau nei kino filmai. Techniškai knygos skaitymui reikia tik mokėti suprasti rašmenis ir jokia papildoma įranga tam nereikalinga, na o kino filme informacija perteikiama vaizdiniais, tačiau jos atkūrimui reikalinga atitinkama įranga. Tiesa, knygos išleidimas taip pat neapsieina be techninės įrangos. Pastebėtina, kad kino filmų priešaušryje, pagal filmus išleistų knygų buvo daugiau negu šiuo metu ir juo toliau juo mažiau knygų išleidžiama pagal filmus. Tokia tendencija, stebima per praeitą šimtmetį, rodo, kad informacijos perdavimo srityje knyga užleidžia savo vietą kino filmui. Nors buvo svarstymų, kad kino filmas niekada nepakeis knygos. Buvo dėstomi argumentai, kad knyga suteikia skaitytojo fantazijai daugiau laisvės, nes keletu žodžių apibūdinta situaciją skaitytojas įsivaizduodavo savaip, o kino filme pateikiamas jau vaizdinys ir vietos fantazijai lieka mažiau…

       Kalbant apie informacijos perteikimo procesus, tai knygos skaitymas dažniausiai užtrunka nuo keleto dienų iki mėnesių, na o kino filmo metu, praktiškai tas pats informacijos kiekis, perduodamas jau per keletą valandų…

       Tačiau kol kas taip ir išlieka atviras klausimas apie informacijos perteikimo ar perdavimo išliekamąją vertę priklausomai nuo priemonių (knyga ar kino filmas) bei nuo tam reikalingos techninės įrangos, kuri pastaruoju metu labai sparčiai vystosi ir keičiasi.

 

Susišaukiančios mintys …

Kodėl mes tikime Dievą arba dievus? Arba netikime, kas taip pat yra tam tikras tikėjimo aspektas? Kodėl žmonės iš viso turi viziją apie kažkokį aukštesnįjį protą, aukštesnę sąmonę, jėgą, kuri egzistuoja už mūsų matavimo ribų ir kuriai kažkodėl turėtų rūpėti, kaip mes gyvename, elgiamės, bendraujame ir visa kita?
Savo mintis apie tai dėsto Vincas Andrius straipsnyje „Kas pakeis religiją?”: https://andriusis.wordpress.com/…/01/06/kas-pakeis-religija/

Įdomu palyginti su mintimis išdėstytomis straipsnyje:
http://matutis.eu/tikejimo/     Ar „Žmogus yra toks galingas, kad sukūrė net Dievą.” ??? .   

… kur nagrinėjami analogiški pamąstymai …

 

Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų

Greetings_HNY

Informacinės sistemos užduotys

Kaip jau buvo minėta ankstesniuose straipsniuose, žmogus – tai natūrali, gamtoje susiformavusi, informacinė sistema.

Žmogaus informacinės sistemos uždavinys (arba užduotis) yra jo poreikiai. Poreikiai yra žmogaus judesių, veiksmų, elgesio priežastis. Poreikius detaliau nagrinėja Psichologija. Be poreikių žmogus negalėtų egzistuoti, nes būtų netenkinama viena iš būtinų informacinės sistemos sąlygų. Be poreikių nebūtų informacinės sistemos uždavinio. O be uždavinio informacinė sistema netenka prasmės. Duomenys žmogaus informacinėje sistemoje yra informacija gaunama iš aplinkos.

Žmogaus informacinės sistemos uždavinių sprendinius stebime jo judesiuose, formuojančiuose veiksmus, kurių visumą vadiname žmogaus elgsena.

Kuo skiriasi gyva informacinė sistema nuo negyvos? Esminis skirtumas yra tame kas formuoja ir kur yra formuojami informacinės sistemos uždaviniai. Gyvos informacinės sistemos uždaviniai yra formuojami pačioje informacinėje sistemoje, o negyvos – išorėje. Gyva informacinė sistema savo uždavinius formuoja pati. Negyva informacinė sistema sau uždavinių neformuoja. Juos formuoja kažkas kitas, kuris nepriklauso šiai informacinei sistemai.

Žmogaus informacinės sistemos uždaviniai formuojami pačiame žmoguje ir yra vadinami poreikiais.

Negyvos informacinės sistemos, pavyzdžiui, kompiuterinės programos, pačios sau užduoties neformuluoja. Kokias funkcijas privalo atlikti kompiuterinės programos sprendžia programuotojas arba vartotojas. Todėl žmogaus sukurtos informacinės sistemos yra tik įrankiai. Nuo to laiko, kai žmogus suprato, kad lazda jam gali būti naudinga kaip įrankis, jis ją tobulino kol ištobulino taip, kad ji tapo kompiuteriu. Kad ir kokios sudėtingos būtų žmogaus kuriamos informacinės technologijos – jos vis vien lieka tik „ištobulinta lazda“. Žmogaus kuriamos technologijos liks tik įrankiais ir nepereis į aukštesnį kokybinį lygmenį tol, kol nebus pradėtos kurti tokios informacinės technologijos, kurios bus pajėgios pačios kurti sau uždavinius bei pačios juos spręsti.

Gyvą informacinę sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys. Viena jų sąveikaudama su aplinka uždavinius formuoja. Kita, gaudama duomenis iš aplinkos, šiuos uždavinius sprendžia.

 

( IŠTRAUKA;    pilnas straipsnis: http://matutis.eu/mastymas/ )