Žiema

Kada krantus, ledais dengtus, užvaldo tankių debesų pilkuma,
Žemės trumpus dienos likučius, užgožia niūri ir šalta dargana,
Medžių šakas, palanges, stogus kausto drimbančio sniego šarma,
Tada supranti – laikas keisti batus, nes į duris vėlei beldžias žiema…

Kada prie namų balti „smegenukai“, su morkomis vietoj nosies,
Tau šypsosi, mirkčioja savo angliukais, ir budi prie sniego pilies,
Vaikų krykštas, pavirtęs gniūžčių kruša, negelbsti tavo ausies,
Tada pajunti, kaip išdykus pūga, atbalnojo lankyti šalies…

Kada namuose žaislais ir šviesa išpuoštos išauga eglutės,
Vieta dovanoms jau seniai paruošta ir dega ant stalo žvakutės,
Susėdus prie stalo, kilnojant taures, staiga suskamba barškutis,
Tada sušunki: „Na štai, pagaliau! Kalėdų senelio rogutės!“

Ir štai – pro duris, taip lauktas ilgai, žingsniuoja barzdotas senukas.
„Kalėdų Seneli!“, šaukia vaikai, skanduoja pypliukų ratukas,
Liejas dainos, šampanas, „Su Naujaisiais draugai!“, – kelia tostą svečias „barzdukas“,
„Svarbiausia, kad šalčio nebūtų širdy!“, – mums linki paspaudęs šaltukas…
 
(Einaras Vildė)